Skydliaukės vėžys
Skydliaukės vėžiu paprastai serga vidutinio ir vyresnio amžiaus žmonės, dažniau moterys. Labai retai šia liga suserga vaikai.
Lietuvoje sergamumas skydliaukės vėžiu nėra didelis, tačiau palengva didėja. Kasmet nustatoma apie 300 naujų šios ligos atvejų.
Kol kas priežastys, dėl kurių išsivysto skydliaukės vėžys, nėra aiškios. Pastebėta, kad kartais skydliaukės vėžiu gali susirgti tie žmonės, kuriems vaikystėje buvo taikytas kaklo srities organų gydymas jonizuojančiaisiais spinduliais arba kuriems yra tekę būti radioaktyviomis medžiagomis užterštoje aplinkoje, pavyzdžiui, Černobylyje po atominės elektrinės avarijos 1986 metais. Medulinei skydliaukės vėžio formai išsivystyti reikšmės gali turėti genetiniai veiksniai – ši vėžio forma pasitaiko tarp artimų giminaičių
Prieš pradėdamas gydyti, gydytojas pacientą supažindina su gydymo galimybėmis ir jo tikslais. Pacientas paprašomas užpildyti ir pasirašyti sutikimo gydytis lapą. Joks gydymas negali būti pradėtas be paciento sutikimo. Prieš užpildant sutikimo gydytis lapą, sergančiajam suteikiama visa informacija apie:
– siūlomą gydymo būdą bei jo apimtį
– numatomo gydymo privalumus bei trūkumu
– kitas gydymo galimybes
– gydymo riziką bei šalutinius poveikius
Pateikiame patarimų, kurie gali praversti ruošiantis pokalbiui su gydytoju:
– Pasiimkite su savimi šeimos narį ar draugą. Vėliau su juo galėsite aptarti pokalbį ir įsitikinti, kad viską teisingai supratote; Jūsų palydovas gali padėti prisiminti pamirštas detales arba už Jus paklausti gydytojo to, ko pats nesiryžtate;
– Papasakokite gydytojui, kas labiausiai neduoda ramybės;
– Dažnai pacientai, kurie gydomi nuo vėžio, turi apriboti savo fizinę veiklą, kartais trumpam, kartais ir ilgesniam laikui. Aptarkite tai su gydančiu gydytoju.
– Nebijokite paprašyti pakartoti arba paaiškinti tai, ko nesupratote;
– Jei pasirodys, kad neužtenka laiko visiems klausimams arba paaiškinimų tiek daug, jog sunku susigaudyti, pravartu po kelių dienų vėl ateiti.
Dažnai naudinga susidaryti klausimų sąrašą:
– Koks man vėžys (kur jo židinys, ar liga išplitusi)?
– Ar reikės kitų tyrimų (kokių, kodėl jie reikalingi, ko gydytojas iš jų tikisi)?
– Koks gydymas gali būti skirtas, kokie šio gydymo metodo privalumai ir trūkumai?
– Kokia yra gydymo rizika?
– Kiek užtruks gydymas, kaip aš jausiuos gydymo metu ir po jo?
– Kaip turėsiu elgtis gydymo metu?
– Ar pasibaigus gydymui reikės ko nors saugotis ar ypatingai prisižiūrėti?
– Ko galiu tikėtis iš gydymo, kokia yra galimybė pasveikti?
– Kokios papildomos gydymo išlaidos, kurių nekompensuos ligonių kasos?
– Kas man bus, jei nesigydysiu?
– Ar galėsiu grįžti į darbą?
Kartais sunku konkrečiais klausimais išreikšti baimę, susirūpinimą, nerimą ir viltį. Labai naudinga savo jausmus bei gydytojo paaiškinimus, gydymo procedūras ir tyrimus aprašyti dienoraštyje. Tai padės neprarasti savitvardos.
Kai kurie žmonės pasijunta tvirčiau, jei išklauso kito mediko nuomonę apie gydymą. Dažniausiai gydytojai maloniai sutinka, kad kreiptumėtės į kitą specialistą dėl antros nuomonės.
Skydliaukė yra kaklo priekyje truputėlį žemiau gerklų prie trachėjos prigludusi nedidelė dviskiltė elastinga liauka. Ji sveria apie 35 g. Tai viena iš organizmo endokrininę sistemą sudarančių liaukų. Ji gamina hormonus trijodtironiną (T3) ir tetrajodtiroksiną (T4), kurie tiesiai iš skydliaukės ląstelių patenka į kraują.
Kasdienybėje skydliaukės hormonai vadinami vienu vardu – tiroksinas. Skydliaukės hormonai labai svarbūs ir reikalingi normaliai žmogaus organizmo veiklai: jie dalyvauja medžiagų apykaitoje, reguliuoja nervų sistemos veiklą, veikia kaulų sistemą, nes nuo jų priklauso kalcio ir fosforo apykaita, jie svarbūs širdies darbui.
Trūkstant šių hormonų, labai sulėtėja medžiagų apykaita, susergama miksedema: žmogus tampa vangus, mieguistas, greitai pavargsta, didėja kūno masė, blogėja atmintis.
Įgimtas šių hormonų trūkumas pasireiškia liga, vadinama kretinizmu: tokie ligoniai yra mažo ūgio, neproporcingo kūno sudėjimo, apatiški, vangūs, sutrikusios psichikos.
Jei hormonų gaminama per daug, organizmas lyg apnuodijamas jais, vystosi tirotoksikozė, kitaip vadinama Bazedovo liga: dėl pagreitėjusios medžiagų apykaitos vargina prakaitavimas, silpnumas, rankų drebėjimas, kūno svorio kritimas, padidėjęs emocinis jautrumas, padažnėjęs pulsas, gali vystytis skydliaukės gūžys, išverstakumas.
Skydliaukės hormonams gamintis būtinas elementas jodas, kurį gauname su maistu. Esant nuolatiniam jodo trūkumui maiste, skydliaukė tarsi priverčiama didėti, kad pagamintų reikiamą organizmui hormonų kiekį – vystosi skydliaukės gūžys (struma).
Siekiant įšvengti šios ligos, tuose kraštuose, kur natūraliuose maisto produktuose stinga jodo, šio elemento dirbtinai pridedama, pavyzdžiui, į valgomąją druską.
Kraujyje cirkuliuojančių skydliaukės hormonų (tiroksino) kiekis yra jų gamybos reguliavimo pagrindas. Kai šių hormonų kiekis kraujyje mažesnis už normalų, į tai reaguoja smegenų pagumburio (hypothalamus) sritis, išskirdama tirotropiną išlaisvinantį hormoną (TRH), kuris savo ruožtu stimuliuoja posmegeninę (hypophysis) liauką išskirti tirostimuliuojantį hormoną (TSH), o šis ir skatina skydliaukę gaminti trūkstamus skydliaukės hormonus.
Jei skydliaukės hormonų kiekis kraujyje viršija normą, viskas vyksta priešingai, skydliaukės veikla neskatinama.
Yra 4 skydliaukės vėžio morfologinės formos. Kuria iš jų serga pacientas, kitaip tariant, kokia yra naviko morfologija, nustato gydytojas patologas, mikroskopu ištirdamas iš pakitusios skydliaukės vietos paimtų audinių ląsteles. Nuo skydliaukės vėžio morfologijos labai priklauso ligos eiga ir paciento gydymas. Skydliaukės vėžio morfologinės formos:
- papilinis vėžys – pasitaiko dažniausiai (60% iš visų skydliaukės vėžio atvejų), suserga darbingo amžiaus žmonės, dažniau moterys.
- folikulinis vėžys – nėra toks dažnas (20%). Suserga vyresni žmonės.
- medulinis vėžys – reta skydliaukės vėžio forma (10%). Didesnę riziką susirgti turi tie asmenys, kurių šeimoje jau buvo žmonių, sirgusių šia liga.
- anaplastinis vėžys – reta forma, dažniau nustatomas vyresnio amžiaus žmonėms, ir vėlgi moterims.
Esant papiliniam ar folikuliniam skydliaukės vėžiui, šiuolaikinis gydymas, nepaisant ligos išplitimo laipsnio, yra labai efektyvus, daugelis sergančiųjų visiškai pagyja. Deja, medulinio ir ypač anaplastinio skydliaukės vėžio atvejais ligos eiga gerokai agresyvesnė, gydymo rezultatai ne tokie efektyvūs.
Vėžio išplitimui apibūdinti onkologijoje vartojama sąvoka “vėžio stadijos“. Paprastai skiriamos 4 vėžio stadijos: maži, neišplitę už organo ribų navikai (pirma stadija), išplitę į gretimas struktūras (antra arba trečia stadija), išplitę į kitus, toli nuo pirminio židinio esančius organus navikai (ketvirta stadija).
Skydliaukės vėžio skirstymas į stadijas turi savitus kriterijus: priklauso nuo ligos eigos agresyvumo, o ligos eiga glaudžiai susijusi su vėžio morfologine forma bei paciento amžiumi. Stadijų nustatymas kitoks nei įprastinis, kai yra:
- papilinis ir folikulinis vėžys pacientams esant iki 45 metų amžiaus,
- papilinis ir folikulinis vėžys pacientams esant vyresniems kaip 45 metų amžiaus bei medulinis vėžys bet kokio amžiaus pacientams
- anaplastinis vėžys bet kokio amžiaus pacientams.
Papilinio ir folikulinio vėžio atveju, kai pacientai yra iki 45 metų amžiaus, skiriamos tik 2 ligos stadijos:
- 1 stadija – navikinis procesas apėmęs skydliaukę bei gretimus limfmazgius, bet nėra tolimųjų metastazių kituose organuose.
- 2 stadija – navikinis procesas apėmęs skydliaukę bei gretimus limfmazgius, yra tolimųjų vėžio metastazių kituose organuose (kauluose, plaučiuose).
- Trečios ir ketvirtos stadijų nėra. Tai reiškia, kad pacientui esant iki 45 metų amžiaus, papilinio ir folikulinio skydliaukės vėžio, net ir išplitusio į kitus organus, eiga nėra agresyvi, gydymo rezultatai labai geri.
Esant papiliniam ir folikuliniam vėžiui, kai pacientai yra vyresni kaip 45 metų amžiaus, bei esant meduliniam vėžiui, kai pacientai yra bet kurio amžiaus, skiriamos 4 ligos stadijos kaip kitų lokalizacijų vėžio atveju. Tai reiškia, kad pacientams esant vyresniems kaip 45 metų amžiaus šių formų skydliaukės vėžio eiga ir gydymo rezultatai yra panašūs į kitų lokalizacijų vėžio eigą ir gydymo rezultatus.
Kiekvienas anaplastinio skydliaukės vėžio atvejis dėl didelio ligos agresyvumo yra laikomas IV stadijos ir nepriklauso nuo naviko dydžio, jo išplitimo ar paciento amžiaus. Tai reiškia, kad nors diagnozės nustatymo metu aptiktas nedidelis, tik skydliaukėje esantis, neišplitęs anaplastinis vėžys, ligos eiga labai agresyvi, gydymo rezultatai prasti.
Paprastai pacientas, pastebėjęs padidėjusią skydliaukę, kreipiasi į savo šeimos gydytoją. Šeimos gydytojas apžiūri pacientą, jo kaklą, čiuopdamas skydliaukę, ieško joje mazgų ar sukietėjimų, patikrina, ar nepadidėję kaklo limfmazgiai. Jei gydytojas įtaria piktybinį naviką, siunčia pacientą pas gydytoją specialistą– endokrinologą ar onkologą – ištirti, nustatyti galutinę diagnozę ir gydyti.
Skydliaukės tyrimai:
- Skydliaukės ir kaklo limfmazgių tyrimas ultragarsu (echoskopija). Tai labai informatyvus tyrimas: apžiūrima skydliaukė, nustatoma, ar joje yra mazgų, jei yra, kiek jų, kurioje organo dalyje, kokio dydžio, apžiūrima, ar padidėję, pakitę kaklo limfmazgiai.
- Skydliaukės aspiracinė biopsija. Galutinai skydliaukės vėžio diagnozė patvirtinama arba atmetama, kai įtartino mazgo ląstelės ištiriamos mikroskopu. Aspiracinę biopsiją atlieka gydytojas echoskopuotojas, savo veiksmus kontroliuodamas ultragarsu: jis plona adata įduria odą virš skydliaukės, adatos galiuku pasiekia mazgą ir švirkštu išsiurbia mazgo audinio.
- Chirurginė biopsija
- Radioizotopinis skydliaukės tyrimas naudojamas vis rečiau. Radioizotopinio tyrimo (skenavimo) metu vertinama skydliaukės funkcija. Šis tyrimas dažniausiai atliekamas kitoms skydliaukės ligoms nustatyti – sergantiesiems gerybinėmis skydliaukės ligomis, pvz., hipertireoze, skydliaukės uždegimu ir pan.
- Krūtinės ląstos rentgeninis tyrimas
- Kompiuterinė tomografija (KT)
- Kepenų ultragarsinis tyrimas. Šis tyrimas atliekamas norint įsitikinti, ar nėra ligos metastazių kepenyse požymių.
- Skydliaukės hormonų ir TSH (tireostimuliuojančio hormono) lygio kraujyje tyrimai.
- Bendrajai sveikatos būklei įvertinti atliekami įprastiniai kraujo tyrimai.
Kompiuterinė tomografija (KT) – tai tiriamos kūno srities struktūrų vaizdo išgavimo metodas. Šis vaizdas gaunamas panaudojus rentgeno spindulius ir atlikus sudėtingas skaitmenines apdorojimo procedūras.
Kompiuterinė tomografija onkologijoje naudojama:
- prieš operaciją, operacijos apimčiai numatyti ir tinkamai pasiruošti;
- gydymo metu, įvertinimui, kaip navikas reaguoja į gydymą;
- po gydymo – ligos atkryčiui diagnozuoti;
- spindulinio gydymo planavimui
Kompiuterinė tomografija neskausminga, nevarginanti procedūra. Jos metu pacientas turi ramiai gulėti ir nejudėti, nes kiekvienas judesys gali iškraipyti tyrimo rezultatus.
Tyrimo trukmė priklauso nuo tiriamos srities ir nuo kompiuterinio tomografo modelio. Senesnės kartos kompiuteriniais tomografais pilvo organų tyrimas atliekamas vidutiniškai per 20 min. Tuo tarpu atliekant KT tyrimą naujaisiais aparatais, vadinamaisiais “spiraliniais”, greitaeigiais, tyrimas trunka apie 40 sekundžių jis yra daug tikslesnis.
Atlikus šį tyrimą, gaunama serija tiriamosios kūno dalies, pavyzdžiui, pilvo srities, skersinių rentgeno vaizdų. Skersiniuose rentgeno vaizduose organai matomi taip, lyg pilvas būtų skersai „supjaustytas”. Tik šiuo atveju „pjūvius” atlieka rentgeno spindulių pluoštas. Kiekviename rentgeno vaizde matomi visi tame „pjūvyje” esantys pilvo organai. Gydytojas, apžiūrėdamas ir įvertindamas visus vaizdus, tiksliai nustato, kur yra navikas, kiek jis susijęs su aplinkiniais organais, ar yra metastazių limfmazgiuose ir kt.
12 valandų prieš tyrimą pacientui negalima gerti ir valgyti. Valandą prieš tyrimą, panašiai, kaip prieš atliekant skrandžio ir dvylikapirštės žarnos kontrastinę rentgenografiją, duodama išgerti specialaus kontrastinio preparato, leidžiančio gauti informatyvesnius vaizdus.
Po tyrimo pacientas gali eiti namo.
Gydant skydliaukės vėžį gali būti naudojama operacija, gydymas radioaktyviuoju jodu ar išorinė radioterapija. Skydliaukės vėžio gydymas dažniausiai yra labai sėkmingas ir daugelis pacientų gali būti išgydyti. Chemoterapija esant skydliaukės vėžiui naudojama itin retai, kai liga progresuoja.
Ne visi pacientai, sergantys skydliaukės vėžiu, gydomi vienodai, nes gydymas planuojamas ir skiriamas atsižvelgiant į tokius faktorius kaip naviko morfologinė forma, paciento amžius, naviko išplitimo stadija, bendra sveikatos būklė. Pacientui paaiškinama apie numatomą gydymą prieš jį pradedant: jo tikslą, galimus šalutinius poveikius. Gydymas pradedamas tik tuomet, kai pacientas, turiėdamas išsamią informaciją apie savo ligą ir jos gydymą, sutinka gydytis. Pacientui nesutikus gydytis, paaiškinama apie tokio pasirinkimo padarinius ateityje.
Gydymą atliekant išorinės radioterapijos metodu, vėžys veikiamas didelės energijos jonizuojančiąja spinduliuote. Jonizuojančiųjų spindulių pluoštas sklinda iš švitinimo aparato galvutės, nutolusios nuo švitinamosios kūno srities paviršiaus tam tikru atstumu (75 cm, 1 m ir kitokiu). Šie spinduliai naikina vėžinės ląsteles.
Išorinės radioterapijos būdu skydliaukės vėžys gydomas daug rečiau negu radioaktyviuoju jodu. Išorinė radioterapija gali būti taikoma siekiant sunaikinti vėžio liekanas po operacijos, ypač jei tai anaplastinis ar medulinis skydliaukės vėžys. Taikant išorinę radioterapiją skydliaukės vėžio atvejais, juozizuojančiais spinduliais siekiama paveikti ne tik skydliaukę, bet ir artimus skydliaukei limfmazgius: abiejų pusių kaklo, viršraktikaulinius bei viršutinius tarpusienio. Todėl švitinama gana nemaža kūno dalis – švitinimo laukas prasideda kiek žemiau raktikaulių ir siekia apatinį žandikaulį. Tačiau švitinimo apimtis gali būti ir kitokia. Tai kiekvienu atveju sprendžia gydytojas radiotrerapeutas, susipažinęs su paciento ligos istorija. Gydytojas radioterapeutas šiuos dalykus aptaria su pacientu prieš pradėdamas išorinę radioterapiją.
Paprastai skydliaukės vėžys pradedamas gydyti operaciniu būdu. Kai vėžys nustatytas ir išoperuotas ankstyvos stadijos, dauguma pacientų turi puikias galimybes visiškai pagyti. Kai tiksliai žinoma, kad pacientas serga I stadijos papiliniu ar folikuliniu vėžiu, yra galimybė operacijos metu pašalinti tik pažeistą vėžio skydliaukės skiltį. Tačiau dažniausiai chirurgas pašalina visą skydliaukę, t.y. atlieka tireoidektomiją. Pašalinęs visą liauką chirurgas tikras, kad atliko radikalią operaciją, t. y. pašalino visą vėžio židinį. Be to, tuomet mikroskopiškai ištiriama visa skydliaukė, nustatoma, ar yra vėžio ląstelių kitoje skiltyje, o tai svarbu žinoti po operacijos skiriant gydymą radioaktyviuoju jodu.
Pasitaiko atvejų, kai nepasiseka nustatyti tikslios vėžio diagnozės prieš operaciją. Šiais atvejais chirurgas pašalina pažeistą skydliaukės skiltį, ji ištiriama mikroskopiškai ir nustatoma tiksli diagnozė. Jei tyrimas patvirtina skydliaukės vėžį, tuomet atliekama pakartotinė operacija, pašalinama likusi skydliaukės skiltis. Kai yra sąlygos, atliekamas skubus mikroskopinis pašalintos pažeistos skydliaukės skilties tyrimas, vėžio diagnozei pasitvirtinus, kita skiltis pašalinama tos pačios operacijos metu.
Kartais operacijos metu cirurgas pašalina ir artimiausius šalia skydliaukės esančius limfmazgius, kurie ištiriami mikroskopu, kad būtų nustatyta, ar vėžio ląstelės išplitę už skydliaukės ribų. Tai labiau užtikrina, kad sumažės vėžio ligos pasikartojimo rizika bei leidžia parinkti tinkamą gydymą po operacijos.
Būna atvejų, kai operacijos apimtis išplečiama – šalinami ir aplink skydliaukę esantys minkštieji audiniai, į kuriuos įsiskverbęs vėžinis procesas, ypač esant greitai plintačiam anaplastiniam skydliaukės vėžiui. Operacijos apimtis priklauso nuo to, kiek plačiai į aplinkinius audinius išplitęs vėžys.
Gali būti, kad gydant skydliaukės vėžį gali pakakti vien operacijos, tačiau kartais po operacijos gali būti rekomenduojamas gydymas radioaktyviuoju jodu ar išorinė radioterapija. Radioterapijos tikslas sunaikinti likusias vėžines ląsteles operacijos lauko srityje ar gydyti vėžio metastazes kitose kūno dalyse.
Po operacijos
Kad po skydliaukės pašalinimo operacijos pacientas lengviau kvėpuotų ir atsikosėtų, pirmą parą lovoje jis turi gulėti pusiau sėdimoje padėtyje. Pirmą antrą parą po operacijos pacientas jaučia skausmą operuotoje srityje, jam sunku ryti, todėl skiriami nuskausminamieji vaistai. Jei paskirti vaistai pakankamai nenumalšina skausmo, būtina apie tai pranešti slaugytojai ar gydytojui – bus paskirti kiti, efektyvesni vaistai.
Kad sekretas, pirmosiomis dienomis nuolat susidarantis operacijos vietoje nesikauptų žaizdos gilumoje, baigdamas operaciją, chirurgas žaizdoje palieka vieną ar du drenavimo vamzdelius. Jais skysčiai iš žaizdos gilumos išteka į išorę ir susirenka į prie drenavimo vamzdelių išorinių galų prijungtus plastikinius maišelius. Gydytojas pagal besirenkančio į maišelius skysčio kiekį bei spalvą gali vertinti, kaip vyksta gijimas. Po 2 parų, kai sekretas nustoja rinktis, gydytojas vamzdelius ištraukia.
Po operacijos rekomenduojama kuo greičiau pradėti judėti. Judėjimas yra labai svarbus gijimo po operacijos veiksnys. Jei pacientas po operacijos vis dėlto priverstas gulėti lovoje, labai svarbu nuolat judinti, lankstyti, mankštinti kojas ir atlikti gilaus kvėpavimo pratimus. Atlikti pratimus pamoko ir padeda slaugytoja, gydytojas ar kineziterapeutas.
Pirmą antrą parą, kol pacientas negali gerti ir valgyti, skysčiai ir būtinos maisto medžiagos papildomos lašinėmis intraveninėmis skysčių infuzijomis.
Dauguma pacientų išrašomi namo praėjus keturioms penkioms dienoms po operacijos. Kurį laiką po operacijos gali būti skausminga ryti valgant. Tuo metu maitintis reikia minkštu švelniu maistu, galima vartoti skystus kaloringus maisto papildus. Kartais pasitaiko, kad operacijos metu pažeidžiami skydliaukę įnervuojantys nervai. Dėl to po operacijos gali būti prikimęs ir silpnas balsas. Tačiau tai dažniausiai tik laikina problema, nors kartais, kad ir nedaugeliui, balsas lieka prikimęs ilgam laikui.
Operacijos metu gali būti pažeistos smulkutės už skydliaukės esančios prieskydinės liaukos, kurių funkcija – reguliuoti kalcio lygį kraujyje. Jei šios liaukos pažeidžiamos, kalcio kiekis kraujyje sumažėja. Būtina, kad tais atvejais kalcis būtų paskirtas ir vartojamas papildomai. Dažniausiai pažeistų prieskydinių liaukų veikla sunormalėja ir ilgai kalcio papildomai vartoti nereikia.
Po skydliaukės operacijos apatinėje kaklo dalyje virš raktikaulių lieka randas. Iš pradžių jis būna tamsiai raudonos spalvos, laikui bėgant išblunka. Natūralu, kad pirmąsias dienas ir savaites po operacijos pacientai jaučia bendrą kūno nuovargį, ypač jei dar nevartojamas tiroksinas.
Skydliaukė gamina hormonus, būtinus normaliai įvairių organų veiklai. Kai skydliaukė pašalinta, skydliaukės hormonai nebesintezuojami, todėl normaliai organizmo veiklai užtikrinti būtina juos gauti iš išorės, t.y. hormonai skiriami tabletėmis. Tai tiroksino tabletės.
Jei šių tablečių pacientas negauna, trūkstant hormonų, vystosi hipotiroidizmo reiškiniai, kitaip vadinama miksedema: labai sulėtėja medžiagų apykaita, didėja kūno svoris, sausėja oda ir plaukai, vargina didelis bendras silpnumas, sulėtėja fizinė bei protinė veikla. Gali prireikti laiko, kol organizmas prisitaiko prie „netikrų“ hormonų, kurie gaunami tablečių pavidalu.
Tikrindamas skydliaukės hormonų kraujyje lygį, gydytojas parenka tinkamą tiroksino tablečių dozę, kad hormono kiekis kraujyje būtų normalus. Pašalinio poveikio, jei vartojama reikiama tiroksino tabletės dozė, nebūna, nes tabletės tiesiog pakeičia hormonus kuriuos natūraliai gamintų skydliaukė.
Svarbu tiroksino tablečių vartoti tokią dozę, kurią paskyrė gydytojas, prisiminti išgerti tabletes kasdien, geriausia tuo pačiu laiku – tai padeda priprasti prie šios rutinos.
Kai skydliaukė pašalinta dėl papilinio ar folikulinio skydliaukės vėžio, labai galimas daiktas, kad tuoj po operacijos bus paskirtas buvusios skydliaukės srities radioizotopinis tyrimas, siekiant nustatyti, ar operacija radikali, bei gydymas radioaktyviuoju jodu. Tuomet gydymas tiroksinu atidedamas, kol bus atliktas tyrimas ir gydymas radioaktyviuoju jodu. Jei iškyla reikalas jau vartojant tiroksino tabletes (pvz. ligos atsinaujinimo atveju) taikyti gydymą radioaktyviuoju jodu ar atlikti radioizotopinį tyrimą, tuomet tiroksino vartojimas nutraukiamas 2-3 savaičių laikotarpiui. Tik po to paskiramas gydymas radioaktyviuoju jodu ar atliekamas tyrimas.
Užbaigus gydymą, tiroksino vartojimas tęsiamas. Mat tiroksine, kaip skydliaukės hormone, yra jodo. Jei pacientas turi ligos atsinaujinimo židinių ar tolimųjų metastazių, tai su tiroksinu į organizmą patekęs jodas bus susikaupęs tuose židiniuose. Todėl jau blokuotuose tiroksino jodu vėžio židiniuose nebegalės kauptis, kaip to siekiama, radioaktyvusis jodas. Nebevartojant tiroksino 2-3 savaites, jodas per tą laikotarpį pasišalina iš organizmo. Tuomet galima skirti radioaktyvųjį jodą gydymo ar ištyrimo tikslais.
Jei pacientui nustatytas papilinis arba folikulinis skydliaukės vėžys ir pašalinta skydliaukė, paprastai po operacijos atliekamas kaklo srities ir viso kūno radioizotopinis tyrimas panaudojant radioaktyvųjį jodą. Mat papilinio ar folikulinio skydliaukės vėžio židiniai kiek silpniau, bet irgi absorbuoja jodą kaip ir pati skydliaukė, kitaip negu medulinio ar anaplastinio vėžio ląstelės. Šiuo atveju tyrimas atliekamas tam, kad būtų nustatyta, ar skydliaukės pašalinimo operacija radikali, ar neliko vėžio liekanų kaklo srity, ar nėra vėžio židinių kitose kūno vietose.
Jei vis dėlto skenogramose aptinkama vėžio liekanų kakle ar židinių kitose kūno vietose, šie pacientai gydomi radioaktyviuoju jodu siekiant tuos vėžio židinius sunaikinti. Gydymo tikslu naudojamas toks pats radioaktyvusis jodas kaip ir tyrimui, tik didesnėmis dozėmis. Radioaktyvioji medžiaga gali būti skiriama geriamųjų kapsulių pavidalu ar suleista į veną.
Papilinio ar folikulinio skydliaukės vėžio ląstelės sugeria radioaktyvųjį jodą, kuris, jas apšvitindamas, sunaikina. Radioaktyvusis jodas neabsorbuojamas kituose organuose ar audiniuose, todėl jie nėra apšvitinami.
Šis gydymas gali būti pakartotas, jei po jo dar aptinkama vėžio židinių. Iškilus reikalui taikyti gydymą radioaktyviuoju jodu ar atlikti radioizotopinį tyrimą, kai vartojamos tiroksino tabletės, jų vartojimas nutraukiamas 2-3 savaičių laikotarpiui, kaip aprašyta anksčiau.
Pacientai nevartodami tiroksino gali jausti skydliaukės hormonų trūkumo simptomus: nuovargį ar silpnumą. Tačiau reikiamą laiko tarpą nevartoti tiroksino būtina, nes priešingu atveju gydymas radioaktyviuoju jodu nebus efektyvus. Viso kūno radioizotopinis tyrimas negalimas, jei operacijos metu pašalinama viena skydliaukės skiltis. Tokiu atveju visą radioaktyvųjį jodą aktyviai sugertų likusi skydliaukės dalis.
Šalutiniai poveikiai
Kitaip, negu taikant išorinę radioterapiją, gydant radioaktyviuoju jodu pacientas 4-5 dienas būna truputėlį radioaktyvus. Pamažu radioaktyvusis jodas iš kūno pašalinamas su šlapimu, seilėmis ir prakaitu. Taigi pacientas kelias dienas, kol jo radioaktyvumo lygis taps saugus ir nepavojingas aplinkiniams, turi praleisti ligoninėje.
Kol radioaktyvusis jodas nepasišalinęs iš paciento organizmo, ligoninės personalas, lankytojai gali būti apšvitinti, todėl laikomasi tam tikrų saugos taisyklių:
- pacientas gydomas ir slaugomas palatoje, esančioje atokiai nuo pagrindinio skyriaus
- palatoje pacientas būna vienas arba su kitu pacientu, kuris gauna tokį pat gydymą
- paciento lova ar tarpduris užtveriama švinine pertvara, kad radiacija nesklistų už palatos ribų
- ribojamas lankytojų skaičius. Jei būtina pasikalbėti, lankytojai turi stovėti už lovos galo ir labai trumpai. Geriausia, kai už palatos ribų, koridoriuje, yra vidinis telefonas
- vaikams ir nėščioms moterims lankyti pacientų neleidžiama
- palatoje yra Geigerio skaitiklis, aparatas, matuojantis radioakryvumo lygį. Slaugytojos su savimi nešiojasi savo radioaktyvumo skaitiklius
- pacientas gali turėti savo knygų, televizorių ar radijo aparatą.
- jei pacientė yra maitinanti motina, vaiko maitinimą krūtimi gydymo metu ir kurį laiką po jo reikia nutraukti.
Dėl šių apribojimų pacientas gali pasijusti izoliuotas nuo žmonių ir vienišas. Tačiau tai truka tik 4-5 dienas, o joms praėjus ir radioaktyvumui dingus, viskas stoja į savo vietas. Detaliau apie tai reiktų pasikalbėti su gydytoju ar slaugytoja.
Išorinė radioterapija – toks spindulinio gydymo būdas, kai jonizuojančiųjų spindulių pluoštas sklinda iš švitinimo aparato galvutės, nutolusios nuo švitinamos kūno srities paviršiaus tam tikru atstumu.
Kaip minėta, jonizuojantieji spinduliai naikina vėžio ląsteles. Tačiau jie veikia ir sveikųjų audinių, esančių greta piktybinio naviko, ląsteles. Todėl, norint išgauti didžiausią įmanomą naudą iš radioterapijos, t. y. iki reikiamos dozės apšvitinti naviką ir išsaugoti aplinkinius sveikus audinius ir organus, reikia viską labai tiksliai suplanuoti ir apskaičiuoti.
Spindulinio gydymo planavimas – labai svarbi radioterapijos dalis. Spindulinis gydymas planuojamas individualiai kiekvienam pacientui taip, kad navikas būtų apšvitintas pakankama jį sunaikinti spindulių doze ir iš visų pusių tolygiai, o sveikieji gretimi audiniai ir organai gautų kuo mažesnę dozę ir išliktų nepažeisti. Sudarant spindulinio gydymo planą dalyvauja ne tik gydytojas onkologas radioterapeutas, bet ir gydytojai radiologai, medicinos fizikai, klinikiniai radiobiologai, t. y. visa spindulinio gydymo planavimo grupė.
Gydymas gali būti atliekamas stacionaro ar ambulatorinėmis sąlygomis. Švitinimo seansai atliekami kasdien penkias dienas per savaitę – nuo pirmadienio iki penktadienio. Šeštadienį ir sekmadienį – poilsis.
Kiekvieną dieną piktybinis navikas apšvitinamas vienoda įprastine vienkartine 2 Gy (Grėjas – spindulių dozės matavimo vienetas) spindulių doze. Gydymo trukmė ir suminė spindulių dozė ne visada vienoda: jei numatoma radikali išorinė radioterapija, gydymas trunka 6–7 savaites, jei išorinė radioterapija taikoma prieš ar po operacijos, taip pat jei ji derinama su vidine radioterapija, tuomet gydymas trunka apie 4 savaites. Išorinė radioterapija atskirais atvejais taikoma ir didesnėmis (4–5 Gy ir daugiau) vienkartinėmis spindulių dozėmis, skiriant jas 2–3 kartus per savaitę vieną ar dvi savaites.
Pirmiausia atliekamos planuojamos apšvitinti kūno srities kompiuterinės tomogramos, t. y. skersiniai rentgeniniai vaizdai, kuriuose radioterapeutas pažymi norimą apšvitinti audinių apimtį.
Medicinos fizikai parenka atitinkamą švitinimo laukų skaičių (jų gali būti 2, 3, 4 ir daugiau), jų dydį, apskaičiuoja spindulių pluošto kritimo kampą į kiekvieną švitinimo lauką, švitinimo laiką taip, kad navikas būtų apšvitintas tolygiai reikiama spindulių doze, o sveiki šalia esantys organai nukentėtų kuo mažiau.
Išorinę radioterapiją atliekant šiuolaikiniais linijiniais greitintuvais gydymą įmanoma suplanuoti taip, kad spindulių pluoštas, seanso metu slinkdamas aplink naviką, tiksliai atkartotų jo kontūrus, spindulių dozė tiksliai koncentruotųsi jame. Tokiu būdu įmanoma pasiekti, kad navikas būtų paveiktas maksimalia spindulių doze nepažeidžiant gretimų sveikų organų. Tai vadinama konformaliąja radioterapija.
Intensyviai moduliuojamoji radioterapija (IMRT) yra naujesnis ir sudėtingesnis radioterapijos būdas, leidžiantis atskirose vėžio pažeistose organo vietose sukoncentruoti didesnę spindulių dozę nei visame organe. Tačiau dar nėra patikimai nustatyta, kad IMRT geriau nei konformalioji radioterapija.
Spindulinio gydymo planas su visais jo parametrais išspausdinamas popieriuje. Juo kaskart, atlikdami švitinimo seansą, vadovaujasi radioterapeutas ir jam padedanti radiologijos laborantė.
Labai svarbu, kad kiekvieną kartą švitinant spindulių pluoštas kristų vis į tą pačią vietą, “nepraeitų pro šalį”. Tuo tikslu paciento švitinamos kūno dalies oda tatuiruojama: ant odos specialiais dažais keliose reikiamose vietose paliekami adatos galvutės dydžio ženklai, kurie padeda gydymą atliekančiam radioterapeutui kaskart paguldyti pacientą vienodai ir tiksliai nukreipti spindulius. Šios žymės lieka visam laikui, bet, būdamos labai mažos, beveik nepastebimos. Kartais radioterapeutas papildomai specialiu pieštuku ant odos pasižymi švitinimo laukų ribas. Šių žymių nereikia nutrinti tol, kol bus tęsiami švitinimo seansai. Baigus gydymą, jas galima nuplauti.
Pasirengimas švitinimui gali užtrukti keletą dienų. Tik viską parengus, galima pradėti radioterapiją. Radioterapeutas kartu su laborante pagelbsti pacientui patogiai atsigulti ant švitinimo stalo. Pacientas seanso metu turi gulėti (išorinė radioterapija taikoma pacientui gulint). Seanso metu pacientas švitinimo kambaryje paliekamas vienas. Jonizuojančiajai spinduliuotei veikiant žmogaus kūną, nieko nejaučiama. Paprasčiausiai reikia kelias minutes ramiai pagulėti. Kaip minėta, navikas turi būti apšvitinamas iš visų pusių tolygiai. Todėl švitinimo aparato galvutė kartkartėmis, priklausomai nuo to, kiek švitinimo laukų suplanuota, keis savo padėtį. Apie tai gydytojas būtinai perspėja iš anksto, kad pacientas be reikalo neišsigąstų. Visa, kas vyksta švitinimo patalpoje, gydytojas mato iš gretimo kambario televizoriaus ekrane ir net gali pasikalbėti su pacientu.
Į s i d ė m ė t i n a, kad išorinės radioterapijos laikotarpiu pacientas netampa „radioaktyvus“. Taigi jam nereikia riboti savo bendravimo su aplinkiniais žmonėmis, net ir su mažais vaikais.
Kai gydymas baigiamas, pacientai stebimi, jiems atliekami kontroliniai tyrimai siekiant nustatyti, ar liga neatsinaujino.
Pacientus, kurie buvo gydyti dėl papilinio ar folikulinio vėžio, rekomenduojama pirmaisiais metais po gydymo tikrinti kas 6 mėnesius, vėliau kartą per metus.
Anaplastinio vėžio atveju pacientą būtina patikrinti kas 3 mėnesius. Jei laikotarpiu tarp patikrinimų atsiranda ligos simptomų, nedelsiant reikia atvykti pas gydytoją.
Svarbiausias kontrolinis tyrimas po skydliaukės pašalinimo operacijos dėl papilinio ir folikulinio vėžio yra tiroglobulino (TG) lygio kraujyje nustatymas. Tiroglobulinas yra baltymas, kurį gamina sveika skydliaukė: normalus jo lygis kraujyje yra 3-25μg/l. Tačiau papilinio ir folikulinio skydliaukės vėžio ląstelės taip pat gamina šį baltymą.
Skydliaukę pašalinus, o po operacijos dar atlikus gydymą radioaktyvioju jodu, skydliaukės vėžio ląstelių nelieka, nebėra kam gaminti tiroglobulino. Tuomet jo lygis kraujyje yra 0μg/l. Tiroglobulino tyrimas pacientui atliekamas kas 6-12 mėnesių. Jei aptinkama, kad tiroglobulino lygis kraujyje padidėjęs, gali būti, kad organizme atsirado atsinaujinusios ligos židinių, kurie ir gamina šį baltymą.
Išsiaiškinti ir nustatyti, ar yra ir kur atsirado nauji vėžio židiniai, padeda viso kūno radioizotopinis tyrimas radioaktyviuoju jodu. Kaip minėta, 2-3 savaites prieš tyrimą reikia nutraukti tiroksino vartojimą. Tyrimas atliekamas panašiai, kaip skydliaukės radioizotopinis tyrimas. Tyrimui reikalinga nedidelė radioaktyvaus jodo dozė. Suleidus preparato į veną ar jo išgėrus, tiriamasis paguldomas, gama kamera, slinkdama išilgai kūno, registruoja (skenuoja) židinius, kuriuose susikaupė radioaktyvusis jodas.
Nustačius vėžio židinius, skiriamas gydymas radioaktyviuoju jodu siekiant juos sunaikinti. Be to, kiekvieno kontrolinio apsilankymo pas gydytoją metu gydytojas apžiūri ligonį, apčiuopia kaklą, siekdamas įsitikinti, ar čia nėra mazgų, padidėjusių sritinių limfmazgių.
Gydytojas sprendžia, kokių kitų tyrimų dar reikėtų atlikti. Kai reikia, atliekamas krūtinės ląstos rentgeninis tyrimas, kaklo srities ultragarsinis tyrimas, nustatomas tiroksino (T 4), tirostimuliujančio hormono (TSH) lygiai kraujyje.
Informacija atnaujinta: 2026-03-27