Plaučių vėžys
Kasmet Lietuvoje nustatoma apie 1200 naujų plaučių vėžio atvejų. Lietuvoje, kaip ir daugelyje pasaulio šalių plaučių vėžys labiausiai paplitęs tarp vyrų.
Moterys plaučių vėžiu serga gerokai rečiau. Tačiau stebėjimai parodė, kad moterų sergamumas šia liga per pastarąjį dešimtmetį didėja. Ši liga jau įeina į pirmąjį onkologinių ligų dešimtuką, kuriomis dažniausiai serga moterys Lietuvoje.
Plaučių vėžys nėra infekcinė liga – užsikrėsti nuo sergančiojo neįmanoma.
Susirgti plaučių vėžiu gali bet kuris žmogus, tačiau nepalyginamai labiau susirgti šia liga rizikuoja:
Rūkaliai: įkvėpti dūmai sutrikdo normalų plaučių valymosi procesą. Cigaretės dūmuose esančios vėžį sukeliančios medžiagos (kancerogenai) nuolat pasilieka kvėpavimo takuose. Ilgą laiką veikdamos, jos pažeidžia sveikas plaučių ląsteles ir šios galų gale tampa vėžinėmis.
Maždaug 90% ligos atvejų vyrams ir moterims sukėlė tabako rūkymas. Nors visuomenei nuolat aiškinama, kaip rūkymas kenkia žmogaus sveikatai, šio žalingo įpročio vergų nemažėja. Rūkalių “gretas” noriai papildo paaugliai, jauno amžiaus vyrai, net moterys. Didėjant tabaką rūkančių jauno amžiaus asmenų skaičiui, ateityje plaučių vęžiu pradės sirgti daug jaunesni žmonės negu dabar.
Plaučių vėžio rizika labai susijusi su rūkymo „stažu” ir surūkomu cigarečių kiekiu per parą. Ypač didelė rizika, kai rūkyti pradedama jauname amžiūje. Apsigaunama, kai manoma, jog plaučių vėžio rizika mažesnė rūkant turinčias filtrą ar „lengvas” cigaretes. Šiais atvejais siekiant rūkymo sukeliamo efekto dūmai giliau įtraukiami į plaučius, rūkoma dažniau ir daugiau cigarečių. Tada žala organizmui nė kiek nesumažėja.
Pasyvūs rūkaliai: yra toje pačioje rizikos grupėje kaip ir rūkaliai. Pasyvus rūkymas – tai nerūkančio asmens kvėpavimas prirūkytu oru. Įrodyta, kad nerūkančių, bet nuolat kvėpuojančių kitų prirūkytu oru asmenų rizika susirgti plaučių vėžiu neką mažesnėnei tų, kurie patys rūko. Skaudu, kad žmonės, kurie priversti nuolat būti šalia rūkančiųjų, tampa “pasyviais rūkaliais” – jie taip pat kvėpuoja tabako dūmais, dėl to padidėja jų rizika susirgti plaučių vėžiu.
Žmonės, susiduriantys su radono dujomis. Tai natūralios radioaktyvios dujos, susiformuojančios dirvoje, kalnuose ir net buityje.
Žmonės, susiduriantys su asbestu. Tai medžiaga, naudota pramonėje (laivų statyboje, asbesto pramonėje, statybose) iki 1970 m. Dirbantys su asbestu asmenys visada turėtų atsižvelgti į darbo saugos patarimus. Jei manote, jog jūsų name yra asbesto, nebandykite juo atsikratyti patys, nes pavojus padidėja cheminėms medžiagoms pasklidus ore.
Žmonės, susiduriantys su kitokiais chemikalais: arsenu, vinilchloridu, nikelio chromatu, anglies ir anglies dervos produktais, įvairiomis dujomis ir eteriniais chlorometilais.
Tie, kurie nesveikai maitinasi. Tai asmenys, per mažai vartojantys daržovių ir vaisių, tačiau per daug riebaus maisto ir alkoholio. Tinkamai maitinantis galima sumažinti riziką susirgti plaučiu vėžiu 20-33 procentų.
Nėra įrodymų, jog maisto papildų vartojimas tolygus subalansuotai dietai ir sumažina riziką susirgti plaučių vėžiu. Ne tik sveika mityba gali padėti apsisaugoti nuo vėžio – yra tyrimų, įrodančių, kad didelis fizinis aktyvumas mažina riziką susirgti plaučių vėžiu. Sveika gyvensena – patikima priemonė ženkliai sumažinti plaučių vėžio riziką
A t m i n k i t e, kad rūkymas yra pagrindinė plaučių vėžio priežastis.
FILMUKAS
Kvėpavimo organų sistemą sudaro kvėpavimo takai ir plaučiai. Kvėpavimo takai – nosis, gerklė, gerklos, trachėja. Jais įkvepiamas oras patenka į plaučius, per juos iš plaučių iškvepiamas į išorę.
Plaučiai – tai du (dešinysis ir kairysis) aukšto kūgio formos organai, kurie užima didesniąją krūtinės ląstos ertmės dalį. Dešinysis plautis turi 3 skiltis, kairysis -2.
Krūtinplėvė (pleura) – labai plona plėvė, kuri iš visų pusių dengia kiekvieną plautį bei iš vidaus iškloja krūtinės ląstos sieną. Tarp plaučius dengiančios ir krūtinės ląstos sieną išklojančios pleuros yra siauras tarpas, vadinamas krūtinplėvės arba pleuros ertme. Joje yra apie 20 ml skysčio, kuris sutepa pleurą ir sumažina plaučių trynimąsi į krūtinės ląstos sieną, kai plaučiai juda kvėpuojant.
Tarp abiejų plaučių esančiame tarpuplautyje (mediastinume) yra širdis, iš širdies išeinančios ir į ją įeinančios stambiosios kraujagyslės, trachėja, stemplė, čiobrialiaukė, limfmazgiai.
Plaučius sudaro “bronchų medis” ir plaučių alveolės. Oras į plaučius patenka per nosį ar burną, keliauja per gerklę, gerklas (jose yra balso stygos), trachėją, iš kur patenka į 2 pagrindinius bronchus – vienas iš jų veda į dešinįjį plautį, kitas – į kairįjį.
Vadinamasis „bronchų medis“ susiformuoja stambiesiems bronchams šakojantis į vis smulkesnius ir smulkesnius, vadinamąsias bronchioles. Šios baigiasi aklinais maišeliais, vadinamais plaučių alveolėmis. Jose vyksta dujų apykaita tarp įkvepiamo atmosferos oro ir organizmo. Per labai ploną alveolės sienelę iš įkvėpto oro deguonis pereina į kraują ir išnešiojamas į audinius, iš kraujo anglies dvideginis pasišalina į plaučius ir iškvepiamas į išorę.
Kvėpavimo takai ir bronchų medis iš vidaus iškloti švelnia gleivine, kurios viršutinį sluoksnį sudaro epitelio ląstelės. Nerūkančių žmonių plaučiai rausvos spalvos, rūkalių – tamsiai pilki.
Dauguma plaučių vėžio simptomų išryškėja ligai pasiekus vėlyvas stadijas. Šie simptomai dažnai panašūs į kitų ligų simptomus. Jei jaučiate ką nors bloga, būtina kuo greičiau susisiekti su gydytoju ir pasitarti dėl jus varginančių negalavimų.
Pagrindiniai plaučių vėžio simptomai:
- Kosulys – vienas iš dažniausiai pasitaikančių plaučių vėžio simptomų – jis atsiranda tada, kai navikas augdamas ima trukdyti orui patekti į plaučius. Būtina susirūpinti, jei ir anksčiau buvęs kosulys stiprėja.
- Rūkalių kosulys, kuris stiprėja ar dažnėja.
- Stiprėjantys krūtinės, pečių ar nugaros skausmai.
- Skreplių pagausėjimas.
- Atsikosėjimas skrepliais su kraujo priemaiša ar net krauju.
- Netikėtas dusulys.
- Nemiga.
- Nuolat paūmėjantis lėtinis bronchitas.
- Lėtinis nuovargis.
- Apetito praradimas.
- Galvos skausmas, kaulų skausmas.
- Savaiminis kaulų lūžimas.
- Netikėtas svorio netekimas.
- Pusiausvyros ir atminties sutrikimai.
- Kaklo ar veido patinimai.
Jei įtariamas plaučių vėžys, būtina atlikti tam tikrus tyrimus, kurie padės patvirtinti ar paneigti diagnozę. Pirmiausia gydytojas Jus paklausinės apie dabartinę sveikatą, žalingus įpročius, šeimos ligų istoriją. Vėliau apžiūrės Jus išoriškai, apčiuops limfmazgius, kepenis bei kitus organus, paklausys plaučius. Po apžiūros gydytojas nusiųs atlikti tam tikrus tyrimus.
Dažniausiai atliekami tyrimai:
- Kraujo tyrimai – padeda sužinoti apie bendrą sveikatos būklę.
- Skreplių bandinys – siunčiamas į laboratoriją, skrepliuose bus ieškoma vėžinių ląstelių.
- Krūtinės ląstos rentgeniniai tyrimai – daromi siekiant nustatyti pakitimus plaučiuose.
- Bronchoskopija – trachėjos ir bronchų vidaus apžiūra bronchoskopu, siekiant pamatyti įtariamą naviką. Bronchoskopas – ilgas, plonas, lankstaus ar nelankstaus vamzdelio pavidalo prietaisas, turintis optinę sistemą ir šviesos šaltinį.
- Biopsija – audinių gabalėlio paėmimas iš įtartinos vietos ištyrimui, atliekant bronchoskopiją.
- Aspiracinė biopsija plona adata – plona adata įduriama į naviką ir paimamas mėginys laboratoriniams tyrimams. Dažniausiai medžiaga ištyrimui tokiu būdu imama, kai navikas yra plaučių periferijoje ir bronchoskopu nepasiekiamas. Tuomet aspiracinė biopsija atliekama duriant adatą iš išorės per krūtinės ląstos sieną į naviką plaučiuose, procedūrą kontroliuojant rentgenu.
- Mediastinoskopija – diagnostinė procedūra, atliekama bendros nejautros sąlygomis, siekiant apžiūrėti tarpuplautį ir nustatyti esančius pakitimus bei paimti medžiagos ištyrimui iš padidėjusių limfmazgių tarpuplautyje. Naudojamas prietaisas – mediastinoskopas.
Ligos išplitimo įvertinimas
Prieš pradedant gydyti, būtina nustatyti ne tik plaučių vėžio diagnozę, bet ir tai, ar vėžys išplitęs į kitus organus ar audinius, t.y. nustatyti vėžio ligos stadiją. Stadijas padeda nustatyti tokie metodai:
- Ultrasonografija (echoskopija) – tyrimas, kurio metu garso bangos (ultragarsas), atsimušusios į audinius, grįžta ir paverčiamos vaizdu (sonograma). Vertinant plaučių vėžio išplitimą, echoskopuojamos, pavyzdžiui, kepenys, siekiant nustatyti, ar nėra jose metastazių.
- Kompiuterinė rentgeno tomografija (KT) – ištobulintas rentgeninis tyrimas, leidžiantis gauti tiriamos kūno dalies ar organo bet kurio sluoksnio vaizdus. Šis tyrimas padeda patikslinti naviko buvimą (šiuo atveju) plaučiuose bei jo išplitimą į kitus organus ar audinius (kepenis, smegenis ir kt.)
- BMRT (branduolio magnetinio rezonanso tomografija), PET (pozitronų emisijos tomografija) – modernūs tyrimo metodai, kurių panaudojimo tikslai ir rezultatai panašūs kaip KT skenavimo.
- Kaulų skenavimas. Šiuo tyrimo metodu ieškoma, yra ar ne metastazių kauluose. Radioaktyvi medžiaga sušvirkščiama į kraują. Jei kauluose metastazių yra, sušvirkštoji medžiaga susikaupia jose, o skenavimo aparatas apie tai informuoja.
Visi šie tyrimai parodo, kuriuos organus yra pažeidęs vėžys.
Kaip minėta, “bronchų medis” iš vidaus išklotas gleivine, kurios viršutinį sluoksnį sudaro epitelinės ląstelės. Plaučių vėžys vystosi būtent iš šių epitelinių ląstelių.
Jei navikas auga kuriame nors stambesniame bronche, tai bus centrinis plaučių vėžys, jei smulkiame – periferinis plaučių vėžys. Kai navikas yra plaučių periferinėse srityse, simptomų nebūna – šie navikai dažnaiusiai aptinkami profilaktinio sveikatos tikrinimo metu atliekant krūtinės ląstos rentgeninį tyrimą.
Svarbu žinoti, kad priklausomai nuo navikinių ląstelių morfologinės sandaros plaučių vėžys skirstomas į smulkialąstelinį ir nesmulkialąstelinį (pastarasis sudaro maždaug 80% visų atvejų). Abiejų rūšių vėžio ląstelės auga ir plinta skirtingai, todėl skiriasi ir šių vėžio formų gydymo metodai.
Smulkialąstelinis plaučių vėžys kartais vadinamas avižinių ląstelių vėžiu, nes, žiūrint pro mikroskopą, jo ląstelės panašios į avižas. Šio tipo vėžys greitai auga ir išplinta į kitus organus. Dažniausiai diagnozuojamas užkietėjusiems rūkaliams.
Nesmulkialąstelinis plaučių vėžys skirstomas į kelias rūšis, kurios priklauso nuo piktybinių ląstelių tipo:
- Plokščialąstelinis vėžys sudaro apie 33 procentus visų nesmulkialąstelinio vėžio atvejų. Šis vėžys dažniausiai vystosi stambesniuose bronchuose ir tūno ten ilgą laiką, niekur neišplisdamas.
- Adenokarcinoma (liaukinių, taip pat epitelinių ląstelių vėžys) aptinkamas apie 25 proc. atvejų. Šio tipo vėžys dažniausiai auga išilgai išorinio bronchų paviršiaus, po audiniu, dengiančiu bronchus.
- Stambaląstelinis vėžys randamas apie 16 proc. atvejų. Šio tipo vėžys dažniausiai pažeidžia smulkiuosius bronchus.
Mezotelioma – tai retai pasitaikantis piktybinis krūtinplėvės (pleuros) navikas. Šis piktybinis navikas dažniau išsivysto žmonėms, susijusiems su asbesto pramone.
Įvertinus visus atliktus tyrimus ir nustačius ligos stadiją pasirenkamas gydymas. Yra keli plaučių vėžio gydymo būdai.
Chirurginis – kai iš plaučių pašalinamas navikas (naudojamas esant ankstyvoms stadijoms).
Radioterapinis – kai naudojama jonizuojančioji spinduliuotė, kuri naikina vėžio ląsteles švitinimo vietoje (gali sumažinti naviką prieš operaciją; gali būti skiriama po operacijos, kai abejojama, ar visos vėžio ląstelės buvo pašalintos operacijos metu arba kai nebuvo galimybių pašalinti visą naviką; skiriama, kai ligonio operuoti negalima, o ligonio bendra būklė leidžia skirti švitinimą siekiant sunaikinti naviką).
Chemoterapinis – kai gydoma vaistais, naikinančiais pirminį vėžio židinį bei jo metastazes kituose organuose.
Galima ir visų trijų būdų kombinacija. Gydymo būdas priklauso nuo vėžio tipo ir paciento bendros sveikatos būklės.
Smulkialąstelinio vėžio gydymas
Smulkialąstelinis vėžys greitai auga ir metastazuoja į kitus organus, todėl plaučių operacija ar gydymas jonizuojančiąja spinduliuote nėra efektyvūs, nes šie metodai panaikina pirminį piktybinį naviką plaučiuose, bet nepaveikia jo metastazių kituose organuose. Atsižvelgiant į greitą smulkialąstelinio naviko vystymąsi bei metastazavimą ir jo didelį jautrumą chemopreparatams, gydymas pradedamas nuo chemoterapijos. Vėliau, esant reikalui, chemoterapija gali būti derinama su gydymu jonizuojančiąja spinduliuote arba operacija.
Nesmulkialąstelinio vėžio gydymas
Pacientai, sergantys šios formos liga, gali būti suskirstyti į 3 grupes. Vienai iš jų galima priskirti pacientus, kurių navikas yra tik plautyje ir jį galima pašalinti operuojant. Operacija gali būti įvairios apimties: kai šalinama maža plaučio dalis – vadinama rezekcija; kai šalinama plaučio skiltis – vadinama lobektomija; kai šalinamas visas plautis – vadinama pulmonektomija. Jonizuojančioji spinduliuotė naudojama gydyti šios grupės pacientus tais atvejais, kai operacija negalima dėl kitų medicininių problemų arba kai pacientas nenori operuotis.
Kitą grupę sudarytų pacientai, kurių navikas yra pažeidęs ne tik plautį, bet ir sritinius (greta esančius) limfmazgius. Dažniausias šios grupės pacientams skiriamas gydymas – jonizuojančioji spinduliuotė. Kartais ji gali būti derinama su chirurginiu gydymo metodu.
Trečiajai grupei galima priskirti pacientus, kurių navikas išplitęs ir pažeidęs ne tik plaučius, bet ir kitus organus. Šiuo atveju chemoterapija arba gydymas jonizuojančiąja spinduliuote gali būti skiriami norint sumažinti naviką arba palengvinti kai kuriuos ligos simptomus (skausmą, kosulį, dusulį ir kt.).
Žingsniai, mažinantys plaučių vėžio riziką
1-as žingsnis: Meskite rūkyti. Mesti rūkyti nėra lengva, nes tabako rūkymas sukelia priklausomybę, kuri gali būti:
- psichologinė, kai traukia įprastas rūkymo ritualas bendraujant su aplinkiniais, nuolat atliekami rūkymo veiksmai, kyla noras rūkyti, kai rūko aplinkiniai ir pan.
- fizinė, kai atsiranda poreikis nikotinui, kurio nepatenkinus, sutrinka normali nervų sistemos veikla ir savijauta.
Nustoti rūkyti ir išlikti nerūkančiu įmanoma tiems, kurie laikosi dviejų pagrindinių sąlygų. Pirmiausia rūkantis žmogus turi pats sau aiškiai įvardyti priežastis, kodėl jis nusprendė neberūkyti. Tos priežastys jam turi būti tokios svarbios, jog pasiryžimas mesti rūkyti taptų tvirtu siekiu ir tikslu. Antra, žmogus, žengdamas šį žingsnį, privalo būti tvirtai apsisprendęs, sukaupęs valią ir suvokęs, kad niekas kitas už jį to nepadarys, padėti sau gali tik jis pats. Tuomet, atsižvelgdamas į savo charakterio ypatybes, žmogus gali spręsti, kaip, kokiu būdu – staiga ar palaipsniui – mesti rūkyti.
Jei nusprendėte mesti rūkyti staiga, nuo pasirinkto momento imkite ir neberūkykite nė vienos cigaretės. Iš pradžių, pirmomis dienomis be rūkalų galite jausti stiprų norą užtraukti dūmą. Jei atsilaikysite, pamažu potraukis silpnės ir galų gale liausis kankinęs.
Šiam norui malšinti geriausiai tinka mėgstamas, prasmingas užsiėmimas. Jei jo neturite, susiraskite! Galbūt tai bus sportas, darbas sode, iškyla su vaikais, anūkais, žvejyba, grybavimas ar kita.
Apie tai, kad neberūkote, praneškite savo pažįstamiems, venkite tokių draugijų, kuriose rūkoma, nevartokite alkoholio, nes tai sustiprins norą rūkyti ir susilpnins valią.
Kartais imkitės visai paprastų noro parūkyti slopinimo priemonių: išgerkite šalto vandens, kramtykite kramtomosios gumos ar sučiulpkite saldainį, pasimankštinkite, išsimaudykite po šaltu dušu, paskambinkite draugui.
Jei nujaučiate, kad iš karto, staiga mesti rūkyti neįstengsite, nustokite rūkę palaipsniui. Kasdien surūkykite 1 – 2 cigaretėmis mažiau, taip organizmas pamažu pripras mažėjančio nikotino kiekio. Visai mesti rūkę turėtumėte per ne ilgesnį kaip mėnuo laiką.
Ne visiems mesti rūkyti pavyksta iš pirmojo bandymo. Tokiu atveju nepraraskite vilties, nenumokite ranka, bet vėl sukaupkite ryžtą ir bandykite iš naujo. Galite pagalbos kreiptis į gydytoją. Įsidėmėkite, sėkmė tik jūsų rankose ir priklauso tik nuo Jūsų valios. Meskite rūkyti ir pajusite savo valios pergalės prieš silpnybę, kuriai taip nuolankiai pataikavote, džiaugsmą.
2-as žingsnis: Venkite pasyvaus rūkymo: nebūkite prirūkytoje patalpoje, primygtinai reikalaukite, kad rūkoriai, su kuriais esate vienoje patalpoje, rūkytų lauke ar specialiai tam skirtoje patalpoje.
3-as žingsnis: Keiskite savo mitybos įpročius, bandydami kuo daugiau vartoti augalinio maisto. Pasistenkite kasdien bent 5 kartus valgyti vaisių ar daržovių.
4-as žingsnis: Venkite riebaus maisto, mažiau vartokite keptos mėsos, mažiau valgykite pyragaičių, saldumynų.
5-as žingsnis: Būkite fiziškai aktyvūs. Fizinis aktyvumas yra teigiamas sveikatai ir gali sumažinti riziką susirgti plaučių vėžiu. Specialistai rekomenduoja bent valandą per dieną mankštintis.
6-as žingsnis: Visai nevartokite alkoholio. Jei negalite visiškai atsisakyti, vartokite saikingai. Žinokite, kad įkaušę žmonės jaučia padidėjusį norą rūkyti, todėl rūko gerokai daugiau, nei būdami blaivūs.
Mitybos įtaka plaučių vėžiui išsivystyti nėra tokia didelė, lyginant su tabako rūkymo poveikiu, tačiau yra kai kurių dietos veiksnių, didinančių plaučių vėžio riziką. Tai gausus riebalų, ypač gyvulinių, kiekis maisto racione ir alkoholis.
Gera žinia yra ta, kad dieta, kurioje gausu vaisių ir daržovių, gali padėti sumažinti plaučių vėžio riziką. Iš tiesų, mokslininkų duomenimis, tokia dieta gali sumažinti sergamumą plaučių vėžiu 20–33 proc. tiek tarp rūkalių, tiek ir tarp nerūkančiųjų.
Todėl patartina valgyti:
- maistą, turintį vitaminų, žinomų kaip karotinoidai. Daugiausia jų yra morkose, pomidoruose, raudonosiose paprikose, figose ir abrikosuose
- maistą, turintį vitamino C – citrusinius vaisius, paprikas, brokolius (žiediniai kopūstai), špinatus, Briuselio kopūstus
- maistą, turintį vitamino E – daržovių aliejų, grūdus, riešutus, sėklas
- maistą, turintį seleno – žuvį, kiaušinio trynius, nelukštentus grūdus
D ė m e s i o ! Vartokite daugiau augalinių maisto produktų, daržovių ir vaisių. Mažiau valgykite gyvulinės kilmės produktų, ypač gyvulinių riebalų. Venkite viršsvorio. Daugiau sportuokite.
Informacija atnaujinta: 2026-03-31