Kasos vėžys
Lietuvoje kasos vėžiu kasmet suserga apie 450–500 gyventojų. Vyrai šia liga serga dažniau nei moterys. Dar nėra žinomos tiesioginės kasos vėžio priežastys, tačiau neabejojama dėl veiksnių, didinančių riziką susirgti šia liga.
Lietuvoje kasos vėžiu kasmet suserga apie 450-500 gyventojų. Vyrai šia liga serga dažniau nei moterys. Dar nėra žinomos tiesioginės kasos vėžio priežastys, tačiau neabejojama dėl veiksnių, didinančių riziką susirgti šia liga.
Žmogaus amžius: Rizika susirgti kasos vėžiu didesnė sulaukus 50 ir daugiau metų amžiaus. Didžioji dalis susirgusių kasos vėžiu yra 60-80 metų amžiaus žmonės.
Tabako rūkymas: 1/3 kasos vėžio atvejų yra susiję su šiuo žalingu sveikatai įpročiu.
Mityba: Per didelis mėsos ir riebalų vartojimas didina riziką susirgti kasos vėžiu. Kita vertus, dieta, kurioje gausu vaisių, daržovių, augalinių skaidulų, turi apsauginį poveikį ir ženkliai mažina riziką susirgti kasos vėžiu.
Cukrinis diabetas: žmonių, sergančių cukriniu diabetu, rizika susirgti kasos vėžiu 2 kartus didesnė nei nesergančių šia liga.
Šeimos istorija: Yra šeimų, kuriose kasos vėžys kartojasi keliose artimų giminaičių kartose. 5-10 % visų kasos vėžio atvejų yra susiję su paveldėtu polinkiu susirgti šia liga.
Kiti veiksniai: Žmonių, sergančių lėtiniu kasos uždegimu (pankreatitu), rizika susirgti kasos vėžiu didesnė. Kasos lėtiniu uždegimu dažniau serga alkoholiu, ypač alumi piktnaudžiaujantys žmonės. Žmonių, daug metų dirbusių pesticidų, dažų, naftos produktų pramonėje, rizika taip pat didesnė. Riziką didina ir praeityje buvusios skrandžio operacijos.
Kasos vėžio liga dažnai vadinamas “tylia”, nes būdama ankstyvos stadijos nepasižymi aiškiais, ryškiais simptomais. Netgi jei ir yra kokių nors negalavimų, iš pradžių jie esti švelnūs, neįkyrūs, todėl pacientai neskiria jiems tinkamo dėmesio. Šiuo ligos periodu pacientas gali jausti neįprastus, nemalonius, sunkiai apibūdinamus pojūčius viršutinėje pilvo dalyje, bendrą silpnumą, greitai pavargsta, gali pradėti mažėti kūno svoris.
Didėjant naviko apimčiai, atsiranda daugiau simptomų. Kuris iš jų vyrauja, priklauso nuo naviko vietos kasoje, t. y. nuo to, kokius artimiausius su kasa besiliečiančius organus (tulžies latakus, tulžies pūslę, kepenis, skrandį, blužnį) vėžys pažeidžia. Dažniausias yra kasos galvutės vėžys, kuris, augdamas ir didėdamas, užspaudžia arčiausiai kasos galvutės esantį tulžies nutekamąjį lataką. Tuomet tulžis nebegali ištekėti į dvylikapirštę žarną, todėl patenka tiesiog į kraują – išsivysto mechaninė gelta. Tokio paciento oda, akių baltymai pastebimai pagelsta, šlapimas tampa tamsus, išmatos baltos, vargina odos niežulys.
Jei vėžys augdamas pažeidžia vis daugiau aplinkinių organų arba jei jis išsivystęs kasos kūno srityje, tuomet dažnai pacientus vargina viršutinės pilvo dalies skausmas, plintantis į nugarą. Iš pradžių skausmas užeina ir po kiek laiko praeina, stipresnis pavalgius ar pagulėjus, tai yra jis būna banguojančio pobūdžio, tačiau vėliau tampa pastovus, panašus į “suveržimą diržu”. Kai kuriems pacientams skausmas stiprėja atsigulus ar pasilenkus į priekį.
Sutrikęs, blogas virškinimas, apetito netekimas, pykinimas, vėmimas, ryškus svorio sumažėjimas vis stiprėja, kai didėjantis kasos navikas vis labiau spaudžia skrandį ar plonąsias žarnas.
Kasos salelių ląstelių navikas – reta kasos vėžio forma. Jai esant, gali prasidėti hipoglikemija – gliukozės (cukraus) kiekio kraujyje sumažėjimas, kurį sąlygoja suintensyvėjusi insulino gamyba. Hipoglikemijos simptomai: energijos stygius, silpnumas, galvos svaigimas, mieguistumas.
Hipoglikemijos simptomai gali atsirasti ir dėl kitų, su vėžio liga nesusijusių priežasčių ar būklių, tačiau jei jie kartojasi, visada reikia pasitarti su gydytoju, kad būtų nustatyta tikroji jų priežastis.
Pirmosios kasos vėžio metastazės aptinkamos šalia kasos esančiuose limfmazgiuose, kepenyse, pilvaplėvėje. Tolimosios metastazės randamos inkstuose, plaučiuose ir kauluose. Atsiranda vis kitokių ligos simptomų. Kokie jie, priklauso ir nuo to, kur, kokiuose organuose metastazės išaugo.
Kasa yra liaukinis virškinimo sistemos organas, esantis viršutinėje vidurinėje pilvo ertmės dalyje, tarp skrandžio ir užpakalinės pilvo sienos. Jos forma primena ilgą kriaušę. Storoji organo dalis vadinama kasos galvute, vidurinioji – kasos kūnu, plonoji – kasos uodega.
Kasa yra maždaug 16-22 cm ilgio, 75 g svorio organas. Kasa, kaip liaukinis organas, atlieka 2 svarbias funkcijas:
- gamina ir išskiria kasos sultis;
- gamina keletą hormonų, tarp jų insuliną
Kasos sultyse yra fermentų, kurie būtini maisto baltymams, riebalams ir angliavandeniams virškinti. Jas gaminančios kasos liaukutės turi ištekamuosius latakėlius, kuriais sultys patenka į vis stambesnius latakėlius, kol galų gale įsilieja į pagrindinį ištekamąjį kasos lataką, o juo – į dvylikapirštę žarną, kur vyksta maisto virškinimas.
Pagrindinis ištekamasis kasos latakas tęsiasi per visą kasos ilgį, nuo uodegos iki galvutės ir, prieš atsiverdamas į dvylikapirštę žarną, susijungia su bendruoju tulžies lataku, ateinančiu iš kepenų ir tulžies pūslės. Bendruoju tulžies lataku į dvylikapirštę žarną atiteka tulžis, kuri reikalinga riebalams virškinti. Kasos liaukutės su ištekamaisiais latakėliais sudaro didžiąjąkasos dalį. Ši jos dalis vadinama egzokrinine, kitaip išorinės sekrecijos kasos liaukos dalimi.
Kasos audinyje tarp liaukučių su ištekamaisiais latakais yra nedidelis kiekis kitokių, neturinčių ištekamųjų latakėlių liaukinio audinio salelių, vadinamų Langerhanso salelėmis. Tai endokrininė, kitaip vidaus sekrecijos kasos liaukos dalis. Ji užima tik 1/100 kasos dalį, sveria 0,7 g. Joje pagaminti hormonai tiesiai per ląstelių membraną pakliūna į kraujotaką. Čia gaminami kai kurie hormonai, tarp jų -insulinas, kuris labai svarbus angliavandenių apykaitoje. Trūkstant insulino, kraujyje padaugėja cukraus, išsivysto diabetas (cukraligė).
Kasos vėžio liga dažnai vadinama „tylia”, nes būdama ankstyvos stadijos nepasižymi aiškiais, ryškiais simptomais. Netgi jei ir yra kokių nors negalavimų, iš pradžių jie esti švelnūs, neįkyrūs, todėl pacientai neskiria jiems tinkamo dėmesio. Šiuo ligos periodu pacientas gali jausti neįprastus, nemalonius, sunkiai apibūdinamuspojūčius viršutinėje pilvo dalyje, bendrą silpnumą, pacientas greitai pavargsta, gali pradėti mažėti jo kūno svoris.
Didėjant naviko apimčiai, atsiranda daugiau simptomų. Kuris iš jų vyrauja, priklauso nuo naviko vietos kasoje, t. y. nuo to, kokius artimiausius su kasa besiliečiančius organus (tulžies latakus, tulžies pūslę, kepenis, skrandį, blužnį) vėžys pažeidžia.
Kasos salelių ląstelių navikas – reta kasos vėžio forma. Jai esant, gali prasidėti hipoglikemija – gliukozės (cukraus) kiekio kraujyje sumažėjimas, kurį sąlygoja suintensyvėjusi insulino gamyba
Hipoglikemijos simptomai: energijos stygius, silpnumas, galvos svaigimas, mieguistumas. Hipoglikemijos simptomai gali atsirasti ir dėl kitų, su vėžio liga nesusijusių priežasčių ar būklių, tačiau jei jie kartojasi, visada reikia pasitarti su gydytoju, kad būtų nustatyta tikroji jų priežastis.
Dažniausias yra kasos galvutės vėžys, kuris, augdamas ir didėdamas, užspaudžia arčiausiai kasos galvutės esantį tulžies nutekamąjį lataką. Tuomet tulžis nebegali ištekėti į dvylikapirštę žarną, todėl patenka tiesiog į kraują- išsivysto mechaninė gelta. Tokio paciento oda, akių baltymai pastebimai pagelsta, šlapimas tampa tamsus, išmatos šviesios, vargina odos niežulys.
Jei vėžys augdamas pažeidžia vis daugiau aplinkinių organų arba jei jis išsivystęs kasos kūno srityje, tuomet dažnai pacientus vargina viršutinės pilvo dalies skausmas, plintantis į nugarą. Iš pradžių skausmas užeina ir po kiek laiko praeina, stipresnis pavalgius ar pagulėjus, tai yra jis būna banguojančio pobūdžio, tačiau vėliau tampa pastovus, panašus į „suveržimą diržu”.
Kai kuriems pacientams skausmas stiprėja atsigulus ar pasilenkus į priekį. Sutrikęs, blogas virškinimas, apetito netekimas, pykinimas, vėmimas, ryškus svorio sumažėjimas vis stiprėja, kai didėjantis kasos navikas vis labiau spaudžia skrandį ar plonąsias žarnas.
Pirmosios kasos vėžio metastazės aptinkamos šalia kasos esančiuose limfmazgiuose, kepenyse, pilvaplėvėje. Tolimosios metastazės randamos inkstuose, plaučiuose ir kauluose. Atsiranda vis kitokių ligos simptomų. Kokie jie, priklauso ir nuo to, kur, kokiuose organuose metastazės išaugo.
Pirmiausia pacientą apžiūri šeimos gydytojas, kuris atkreipia dėmesį į odos, gleivinių, akių spalvą ir įsitikina, ar nėra geltos, paklausia, ar nemažėja kūno svoris, ar yra apetitas, ar neskauda pilvo. Čiuopiant pilvą kartais pacientui skauda, įmanoma užčiuopti naviką.
Atliekami kraujo, šlapimo tyrimai, krūtinės ląstos rentgenograma. Įtaręs kasos naviką šeimos gydytojas pacientą pasiunčia į asmens sveikatos priežiūros įstaigą, kur galima atlikti išsamius tyrimus ir nustatyti galutinę diagnozę.
Tyrimai gali būti atliekami pacientui nesigulant į ligoninę, išskyrus tuos atvejus, kai jo bendra sveikatos būklė yra sunki.
Kasos vėžiui nustatyti dažniausiai atliekami tyrimai:
- Ultragarsinis tyrimas (echoskopija). Jo metu apžiūrima kasa, nustatoma, ar joje yra navikas (jei yra, kurioje organo dalyje); apžiūrima, ar padidėję šalia kasos esantys limfmazgiai, ar į navikinį procesą neįtraukti gretimi pilvo organai, išmatuojami kasos bei joje esančio naviko matmenys
- Skrandžio ir dvylikapirštės žarnos kontrastinė rentgenoskopija ir rentgenografija. Pilvo viršutinės dalies skausmai dažniau būna dėl skrandžio bei dvylikapirštės žarnos ligų, bet gali būti ir dėl kasos vėžio. Siekiant nustatyti tikrąją skausmų priežastį, gali būti paskirtas skrandžio ir dvylikapirštės žarnos kontrastinis rentgeninis tyrimas. Gydytojas radiologas, matydamas skrandžio ar dvylikapirštės žarnos spindžio susiaurėjimą, gali įtarti, kad tai yra dėl kasos naviko spaudimo.
- Kompiuterinė rentgeto tomografija. Tai ištobulintas, šiuolaikiškas rentgeninio tyrimo metodas, atliekamas sudėtingais aparatais, vadinamais kompiuteriniais tomogra-fais (KT).
- Endoskopinė retrogradinė cholangiopankreatografija (ERCP). Tai tyrimas, kuris leidžia įvertinti, ar kasos navikas nėra užspaudęs kasos ir tulžies nutekamųjų latakų.
- Biopsija. Anksčiau aptarti tyrimai leidžia įtarti kasos vėžio diagnozę, tačiau nepatvirtina jos 100 %.
Nebūtinai visi aprašyti tyrimai bus taikomi kiekvienam pacientui. Kokie tyrimai greičiau ir patikimiau leis nustatyti ligos diagnozę, sprendžia gydantis gydytojas, įsigilinęs į paciento ligos istoriją.
95 % visų kasos vėžių išsivysto iš egzokrininių, t. y. turinčių ištekamuosius latakėlius liaukučių.
Tik 5 % – iš endokrininių, be ištekamųjų latakėlių liaukučių, t. y. Langerhanso salelių. Jie vadinami kasos salelių vėžiu.
Skirdamas gydymą, gydytojas atsižvelgia į daugelį veiksnių: į naviko dydį, jo išplitimo į artimiausius ir tolimus organus lygį, paciento amžių, gretutines ligas, naviko rūšį bei jo mikroskopinį vaizdą.
Sergant kasos vėžiu gali būti skiriamas chirurginis gydymas, radioterapija (spindulinis gydymas) bei chemoterapija.
Jei leidžia paciento amžius, bendra jo sveikata, esant ankstyvos stadijos kasos vėžiui atliekamas radikalus chirurginis kasos naviko gydymas, t. y. visiškai pašalinamas navikas. Chirurginis gydymas kasos vėžio atveju gali būti ir paliatyvus (sveikatos būklę palengvinantis), pavyzdžiui, jei navikas pernelyg išplito už kasos ribų, užspaudė tulžies lataką ir sukėlė mechaninę geltą. Tokiu atveju naviko radikaliai pašalinti negalima, atliekama operacija, atlaisvinanti kelią tulžiai nutekėti į dvylikapirštę žarną.
Radioterapija gali būti naudinga esant didelės apimties, už kasos ribų išplitusiam navikui, norint sumažinti jo apimtį bei nuslopinti skausmą, jei jis yra.
Chemoterapija šiuolaikiniais preparatais nuo vėžio leidžia prailginti pacientų gyvenimą ir pagerinti jų gyvenimo kokybę. Ji skiriama esant išplitusiam kasos vėžiui.Siekiant maksimalios naudos pacientui, minėti gydymo metodai priklausomai nuo ligos išplitimo laipsnio, paciento bendros sveikatos būklės, amžiaus, lėtinių ligų, kuriomis serga pacientas, taikomi atskirai arba derinami tarpusavy. Pavyzdžiui, chemoterapijos ir radioterapijos derinys, kai vėžio neįmanoma pašalinti operacijos būdu, duoda neblogų rezultatų.
Jei pacientui kyla kokių nors klausimų apie gydymą, reikia nebijoti užduoti juos gydančiam gydytojui ar prižiūrinčiai slaugytojai.
Pasibaigus gydymui, derėtų reguliariai lankytis pas gydytoją pasitikrinti sveikatos – tai gera proga aptarti su gydytoju problemas, kurios gali atsirasti po gydymo, bei stebėti, ar neatsiranda ligos atsinaujinimo požymių. Tai gali atlikti šeimos gydytojas, kuris glaudžiai bendradarbiauja su gydytojais onkologais. Pirmais ir antrais metais po gydymo tikrintis rekomenduojama kas 3 mėnesius, trečiais ir ketvirtais metais kas 6 mėnesius, vėliau – 1 kartą per metus. Patikrinimų metu atliekama pilvo organų echoskopija, kraujo laboratoriniai tyrimai, vėžio žymenų CA19-9 ir CEA kraujyje nustatymas, kartą per metus plaučių rentgeninis tyrimas. Minėtų vėžio žymenų kiekis kraujyje padidėja, kai kasos vėžio liga ima progresuoti ar atsinaujinti dar nesant kitų juntamų požymių. Todėl šių žymenų nustatymas yra naudingas ankstyvam ligos atsinaujinimui aptikti.
Nuolat ieškoma naujų sergančiųjų kasos vėžiu gydymo būdų klinikinių tyrimų keliu. Jei parengtiniai ikiklinikiniai tyrimai rodo, kad naujas gydymo būdas (sakysim, naujas vaistas) gali būti efektyvesnis negu standartinis, toliau atliekami tyrimai naujam gydymui palyginti su esamu. Tai vadinama kontroliniu klinikiniu tyrimu ir tai yra vienintelis būdas moksliškai išbandyti naują gydymą. Kad naujas ir senas gydymo metodai būtų palyginti tiksliau, tai, kuriuo metodu bus gydomas pacientas, lemia atsitiktinė atranka, atliekama kompiuterio, bet ne pacientą gydančio gydytojo. Įrodyta, jog jei gydymą parinks gydytojas ar pats pacientas, tai bus daroma nesąmoninga įtaka tyrimo rezultatams. Atsitiktinės atrankos kontroliniuose klinikiniuose tyrimuose pusė pacientų gaus geriausią standartinį gydymą, kita pusė – naują gydymą, kuris gali pasirodyti esąs geresnis arba ne už standartinį. Gydymas laikomas efektyvesniu, jei efektyviau veikia prieš naviką, o jei abiejų metodų poveikis vienodas, tai pranašesnis tas, kuris sukelia mažiau šalutinių poveikių.
Prieš įtraukdamas pacientą į klinikinį tyrimą gydytojas turi turėti jo sutikimą. Pacientas apsisprendžia jam paaiškinus, kas tiriama, kodėl atliekamas tyrimas ir kodėl jis pakviestas jame dalyvauti. Net ir sutikęs dalyvauti tyrime, pacientas bet kuriuo metu gali atšaukti savo sprendimą, jei jo nuomonė pasikeitė. Nusprendęs nedalyvauti tyrime ar atšaukęs savo sprendimą, jis gaus geriausią standartinį gydymą. Jei pacientas pasirinko dalyvauti tyrime ir jei pakliuvo į pacientų grupę, gaunančią gydymą naujuoju vaistu, jam paaiškinama, kad naujasis vaistas yra rūpestingai ištirtas parengtiniuose tyrimuose prieš ištiriant jį galutinai kontroliniuose klinikiniuose tyrimuose. Galbūt pasirodys, kad klinikinis tyrimas leido pacientui gauti gydymą, kuris efektyvesnis už įprastinį. Dalyvaujantys klinikiniuose tyrimuose pacientai padeda žengti į priekį medicinos mokslui, tai gali pagerinti kitų pacientų gydymo galimybes ateityje.
Informacija atnaujinta: 2026-04-16