PARAMA

Prevencija

Kai kurių vėžio ligų galima išvengti…

Vėžio profilaktika – tai priemonių, padedančių išvengti vėžio ligos, visuma. Manoma, kad apie 50% visų piktybinių navikų būtų galima išvengti, jei būtų nuosekliai įgyvendinamos vėžio profilaktikos priemonės.  Dar gaji nuostata, kad vėžio profilaktika – gydytojų rūpestis. O iš tikrųjų tik suvienijus gydytojų  ir visuomenės pastangas atsiranda daugiau šansų nesusirgti vėžio liga, o susirgus – anksti ją nustatyti ir sėkmingai gydyti. Todėl būtina, kad visuomenė pakankamai žinotų apie vėžio profilaktiką, suprastų jos reikšmę sveikatai, sąmoningai šias žinias taikytų savo kasdieniniame gyvenime.

 

Pirminė (higieninė) profilaktika –  tai vėžio rizikos veiksnių įvardijimas, siekiant pašalinti juos iš žmogų supančios aplinkos ir iš jo gyvensenos.  Medikai, suprasdami rizikos veiksnių įtaką vėžiui išsivystyti, turi skleisti žinias visuomenei apie jų poveikį organizmui, mokyti, kaip jų išvengti, o visuomenė – jų vengti.

Europos kovos su vėžiu kodekso 2003 metų versijoje apie pirminę vėžio profilaktiką teigiama: „Bendra sveikatos būklė galėtų pagerėti ir daugelio mirčių nuo vėžio būtų išvengta, jei įdiegtume sveikesnę gyvenseną“.

Antrinė (klinikinė) profilaktika – tai ikinavikinių pokyčių organuose nustatymas ir jų išgydymas. Ši profilaktika artimai susijusi su ankstyvąja vėžio diagnostika. Žinoma, kad vėžys neatsiranda staiga – tai kelių ar keliolikos metų trukmės procesas. Onkologai cituoja sparnuotą frazę – „Nėra vėžio be ikivėžio“. Pirmiausia kuriame nors organe išsivysto vadinamieji ikinavikiniai ląstelių pokyčiai, kuriuos aptikus ir išgydžius užkertamas kelias šiems pokyčiams virsti vėžiu.

Ikinavikiniais pokyčiais laikytini kai kurie gerybiniai navikai: žarnyno, skrandžio ir kitų organų polipai, šlapimo pūslės papilomos. Burnos ertmės, stemplės gleivinėje tai leukoplakijos, gimdos kaklelyje – pseudoerozijos, diskeratozės, kiaušidėse – papilinės cistos bei daugelis kitų patologinių procesų įvairiuose organuose. Ne visų ikinavikinių pokyčių vienodos galimybės transformuotis į vėžį. Labiau supiktybėti linkę ikinavikiniai pokyčiai vadinami obligatiniais ikivėžiais. Tai skrandžio polipai, šlapimo pūslės papilomos, gimdos kaklelio diskeratozės ir kt. Retai supiktybėjantys ikinavikiniai pokyčiai vadinami fakultatyviniais ikivėžiais. Tai  gimdos lejomiomos, odos papilomos, atrofinis gastritas ir kt. Svarbu tai, kad ikinavikiniai organų pokyčiai ir net ankstyvasis vėžys dažniausiai nesukelia jokių simptomų ar sveikatos sutrikimų, kurie skatintų žmogų kreiptis medicininės pagalbos.

Europos kovos su vėžiu kodeksas apie antrinę vėžio profilaktiką sako: „Yra visuomenės sveikatos atrankinės patikros programų, kurios padeda išvengti vėžio ar padidina susirgusiųjų galimybę išgyti“.

Išsivysčiusiose šalyse jau keletą dešimtmečių, o pastaraisiais metais ir mūsų šalyje vykdomos specialios atrankinio gyventojų sveikatos tikrinimo programos siekiant atrinkti, nustatyti asmenis, turinčius ikinavikinių pokyčių ar ankstyvąjį, dar nesukeliantį juntamų simptomų vėžį. Lietuvoje jau vykdoma gimdos kaklelio vėžio prevencijos programa, krūties, prostatos bei storosios žarnos vėžio ankstyvosios diagnostikos programos. 

Tretinė (antirecidyvinė) vėžio profilaktika. Dalis piktybinių navikų ir po radikalaus gydymo gali atsinaujinti, t. y. recidyvuoti. Tretinės profilaktikos tikslas – stebėti gydytųjų dėl piktybinio naviko sveikatą, atlikti reikiamus kontrolinius tyrimus, kurie leistų dar nepasireiškus klinikiniams simptomams įtarti, kad vėžys atsinaujino ir, jei reikia, nedelsiant jį gydyti. Tretine vėžio profilaktika siekiama mažinti galimybę vėžiui recidyvuoti. Tinkamai koreguojant sirgusiųjų vėžiu mitybą, taikant chemoprofilaką, mažinama galimybė ligai atsinaujinti.

Chemoprofilaktika – tai pastangos natūraliomis ar sintetinėmis cheminėmis priemonėmis sustabdyti ląstelių supiktybėjimą. Ši vėžio prevencijos kryptis dar gana nauja. Praktika ir tyrimai rodo, kad vartojant daugiau šviežių vaisių ir daržovių, maistinių skaidulų rizika susirgti vėžiu mažėja. Manoma, kad vaisiuose, grūdinėse kultūrose bei daržovėse yra medžiagų, vadinamų antikancerogenais, kurie sugeba nutraukti ląstelės piktybėjimo procesą. Šią savybę turi ir kai kurios sintetinės medžiagos: vitaminai, mikroelementai, kai kurie vaistai. 

Stengiantis išvengti vėžio ligos, svarbu žinoti, kokie yra vėžio rizikos veiksniai, t.y. kas turi įtakos jam atsirasti. Ne visų piktybinių navikų rizikos veiksniai jau nustatyti, ne visi nustatytieji vienodai svarbūs vėžiui susiformuoti. Visgi nemažai rizikos veiksnių jau yra žinoma. Anglų mokslininkas R. Doll šitaip pagal įtakos dydį įvairiems navikams išsivystyti išdėsto vėžio rizikos veiksnius:

  • Tabako rūkymas – 29 – 31 %
  • Netinkama mityba – 20 – 50 %
  • Reprodukciniai hormonai – 10 – 20 %
  • Infekcija – 10 – 20 %
  • Elektromagnetinė spinduliuotė – 5 – 7 %
    (jonizuojantieji, ultravioletiniai spinduliai)
  • Alkoholis – 4 – 6 %
  • Profesija – 2 – 4 %
  • Aplinkos užterštumas – 1 – 5 %
  • Fizinio aktyvumo stoka – 1 – 2 %
  • Vaistai – <1 %

Netinkama mityba gali daryti didelę įtaką susiformuoti piktybiniams navikams. Svarbiausi netinkamos mitybos veiksniai yra:

  • Per gausus riebalų, ypač gyvulinių, vartojimas

  • Per gausus maisto vartojimas ir su tuo susijęs per gausus suvartotų kalorijų kiekis

  • Per mažas augalinio maisto – vaisių, daržovių, grūdinių kultūrų vartojimas 

Per gausiai vartojant riebalų, o per mažai augalinį maistą, apskritai per daug valgant – nutunkama. Nutukusių vyrų, palyginti su asmenų, kurių svoris normalus, rizika susirgti vėžiu, didesnė 40 %, moterų – 55 %. Nutukę vyrai dažniau serga storosios žarnos, prostatos, plaučių vėžiu, nutukusios moterys – krūties, gimdos kūno, kiaušidžių, tulžies pūslės vėžiu.  

Piktnaudžiavimas alkoholiu, įrodyta, susijęs su burnos ertmės, ryklės, stemplės, gerklų, kepenų vėžio išsivystymu. Dar didesnė rizika susirgti minėtais piktybiniais navikais gresia tiems, kurie vartoja alkoholį ir rūko. Piktnaudžiavimas alkoholiu skatina krūties bei storosios žarnos vėžio vystymąsi.  

Profesiniai veiksniai, manoma, gali sukelti apie 5 % vyrų ir 1 % moterų piktybinių navikų. Dažniausiai vėžys atsiranda toje kūno vietoje, kuri tiesiogiai kontaktuoja (oda, kvėpavimo takai) su darbo vietoje esančiomis kenksmingomis, vėžį sukeliančiomis medžiagomis – kancerogenais. Iš vidaus organų kancerogenams labiau jautri šlapimo pūslė. Vėžio riziką Lietuvoje kelia kai kurios pramonės šakos: avalynės gamyba ir taisymas, medžio apdorojimas, dažytojo profesija. Kad profesinio vėžio galima išvengti, rodo pavyzdžiai. Anksčiau buvo gana paplitęs vadinamasis „rentgenologų“ vėžys (rankų odos vėžys), kurio dabar nebėra, nes rentgenologų darbo sąlygos tapo saugesnės. Taigi darbo apsaugos priemonės mažina riziką susirgti vėžiu. 

 

Aplinkos užterštumas (oro, vandens, maisto) siejamas su 1–5 % kvėpavimo takų, odos, skrandžio piktybinių navikų išsivystymu. Pagrindiniai aplinkos taršos kancerogeninių medžiagų šaltiniai – pramonės įmonės, autotransportas, šildymo įrengimai.

Į s i d ė m ė k i m e – aplinkos užterštumas 50 % didina rūkančiųjų riziką  susirgti plaučių vėžiu.  

Jonizuojančiosios spinduliuotės šaltiniai yra natūralus aplinkos radioaktyvumo fonas, pacientų tyrimas rentgeno spinduliais, atominės elektrinės ir kt.  Jonizuojančiosios spinduliuotės poveikis vėžiui išsivystyti priklauso nuo spindulių pobūdžio, veikimo trukmės, žmogaus amžiaus. Po Japonijoje Antrojo Pasaulinio karo metu įvykdytų atominių sprogimų išgyvenę žmonės ilgainiui piktybinėmis ligomis susirgdavo daug dažniau.

Ultravioletinė spinduliuotė (saulės spinduliai) laikoma vienu iš svarbiausių veiksnių, sąlygojančių odos vėžio ir odos melanomos atsiradimą. Šviesiaodžiams asmenims, kurių odoje maža melanino, neutralizuojančio ultravioletinių spindulių poveikį, nerekomenduojama per daug degintis saulėje ar soliariumuose.  

Infekcija, t.y. bakterijos, virusai, gali būti vėžio rizikos veiksniais. Su žmogaus papilomos virusu (ŽPV) 90 % susijęs gimdos kaklelio vėžys, su hepatito B viruso infekcija 40–60 %, o hepatito C viruso infekcija 20–30 % susijęs kepenų vėžys, bakterija (Helicobacter pylori) sąlygoja skrandžio gleivinės ikivėžnius pokyčius, Epstein-Barro virusas 35–50 % sąlygoja Hodžkino limfomos išsivystymą ir 10–15 % ne Hodžino limfomos susiformavimą. Jau sukurta vakcina prieš žmogaus papilomos virusus, didinančius gimdos kaklelio vėžio riziką.  

Vaistai, reprodukciniai hormonai gali didinti riziką susirgti vėžiu. Tai arseno junginiai, imunodepresantai, kontraceptiniai vaistai, pakaitinės hormonų terapijos preparatai, skiriami moterims prasidėjus menopauzei. Teigiama, kad kontraceptinių vaistų ir pakaitinės hormonų terapijos pavojus priklauso nuo to, kokio amžiaus esant pradėta šiuos vaistus vartoti, nuo vartojimo trukmės, nuo vaistų sudėties. Kai kurie priešvėžiniai vaistai, naudojami piktybiniams navikams gydyti, gali sukelti antruosius navikus.

Fizinio aktyvumo stoka skatina nutukimą, lėtina žarnų peristaltiką (judesius), blogina miegą, mažina sugebėjimą susidoroti su emociniu stresu. Didėja storosios žarnos, krūties, gimdos kūno, kiaušidžių  ir kitų piktybinių navikų rizika. 

Į s i d ė m ė k i m e – nė vienas iš nurodytų veiksnių pagal reikšmę vėžiui išsivystyti negali prilygti tabako rūkymo ir netinkamos mitybos  poveikiui, todėl sveika gyvensena nuo jaunų dienų – patikimas sveikatos laidas   

Suvokus vėžio rizikos veiksnių pragaištingumą, kai kurių jų galima visiškai atsisakyti (rūkymo, per riebaus ir per sotaus maisto, piktnaudžiavimo alkoholiu), kai kurių poveikį žymiai sumažinti: laikytis saugaus darbo taisyklių, nesideginti per daug saulėje ir pan. Tai daug priklauso nuo žmogaus geros valios.  

Yra vėžio rizikos veiksnių, kurių poveikio pats žmogus kontroliuoti negali. Didesnę vėžio riziką turi asmenys: 

  • Sergantys ikinavikinėmis ligomis

  • Sirgę ir gydyti dėl piktybinių navikų

  • Kurių šeimose buvo ar yra sergančių ir sirgusių krūties, storžarnės, kiaušidžių, skrandžio, prostatos, plaučių vėžiu.

Ikinavikinės ligos kartais gali transformuotis į vėžį. Sergančiuosius jomis būtina gydyti. Dažniausiai ikinavikinės ligos nesukelia juntamų simptomų. Patikima priemonė atrasti žmones, turinčius ikinavikinių ligų – specialiai organizuotos sveikatos tikrinimo programos. Mūsų, t. y. visuomenės pareiga –  dalyvauti tokiose programose.  

Sirgę piktybiniu naviku ir gydyti nuo jo asmenys labiau linkę susirgti ir kitu piktybiniu naviku. Kartais pacientui nustatomi ne vienas ar du, bet trys ir keturi savarankiški vėžiai.  

Šiuo metu žinoma apie 20 tipų piktybinių navikų, kurie laikomi paveldimais. Tai retinoblastoma, polipiniai ir nepolipiniai gaubtinės žarnos vėžiai, krūties, kiaušidžių, prostatos, plaučių vėžys. Iš tikrųjų paveldimi ne navikai, bet polinkis jais sirgti, kuris susijęs su sutrikusių (mutuotų) genų paveldėjimu. Polinkis sirgti piktybiniais navikais nėra lengvai nustatomas. Tačiau, žinant asmens  gyvenimo, šeimos istoriją, galima išskirti specialią rizikos grupę, kurią sudarytų žmonės, laikytini linkusiais susirgti vėžiu. Jiems gali būti atlikti genetiniai tyrimai ir nustatyti pakitę atitinkami genai. Reikia  žinoti, jog visiškai ne kiekvienas žmogus, kurio giminėje buvo ar yra  vėžio atvejų ir net nustatyti mutuoti genai, būtinai susirgs vėžiu.  

Ryšys tarp rizikos susirgti vėžiu ir susirgimų vėžiu giminėje: 

  • Krūties vžys nustatytas motinai iki 40 metų amžiaus vėžio riziką padidina 2 kartus
  • Krūties vžys nustatytas motinai iki 70 metų amžiaus vėžio riziką padidina 1,5 karto
  • Krūties vžys nustatytas seseriai vėžio riziką padidina 1,7 karto
  • Storosios žarnos vėžys nustatytas vienam iš tėvų ar giminaičių vėžio riziką padidina 1,7 karto
  • Storosios žarnos vėžys nustatytas abiem tėvams arba 2 giminaičiams vėžio riziką padidina 3 kartus
  • Prostatos vėžys nustatytas tėvui vėžio riziką padidina 1,5 karto
  • Prostatos vėžys nustatytas broliui vėžio riziką padidina 1,5 karto
  • Plaučių vėžys nustatytas vienam iš tėvų ar giminaičių vėžio riziką padidina 2 kartus  

Piktybiniais navikais serga įvairaus amžiaus žmonės, net ir vaikai, tačiau vis dėlto dauguma žmonių suserga būdami daugiau nei 50 metų amžiaus. Taigi vyresnis amžius yra vėžio rizikos veiksnys. Apie tai, kurie iš minėtų rizikos veiksnių daro didžiausią įtaką konkrečių lokalizacijų piktybiniams navikams atsirasti ir kokie dar yra specifiniai konkrečių piktybinių navikų rizikos veiksniai, bus kalbama kituose svetainės puslapiuose.

Informacija atnaujinta: 2026-04-17