Odos vėžys
Lietuvoje kasmet nustatoma apie 1800 naujų odos vėžio atvejų, iš jų du trečdaliai moterims ir vienas vyrams. Atsiradęs navikas odoje greitai pastebimas ir apčiuopiamas, didžioji dalis pacientų nedelsdami kreipiasi į gydytoją. Todėl užleisto odos vėžio pasitaiko tik pavieniai atvejai, o 80 % nustatomas pirmos stadijos ir 16% antros stadijos odos vėžys. Ši situacija reiškia, kad beveik visi pacientai, kuriems išsivystė odos vėžys, visiškai pagydomi.
Odos vėžiu dažniau serga senyvo amžiaus žmonės, moterys dažniau negu vyrai. Odos vėžio atvejų daugėja. Tai susiję su tuo, kad ilgėja žmonių gyvenimo trukmė, taigi daugėja senyvo amžiaus žmonių, kurie pernelyg neatsakingai degindavosi saulėje kai buvo jaunesni.
Oda turi keletą paskirčių. Ji apsaugo vidaus organus nuo mechaninių pažeidimų, nudegimų, nuo ultravioletinių saulės spindulių poveikio. Oda padeda palaikyti normalią kūno temperatūrą, su prakaitu pašalina iš organizmo nereikalingas medžiagas. Ją sudaro du pagrindiniai sluoksniai. Paviršinis sluoksnis, tas kurį liečiame ir matome, vadinamas epidermiu, po juo žemiau esantis sluoksnis – derma. Epidermis sudarytas iš daugiasluoksnio plokščiojo epitelio ląstelių. Paviršinis jo sluoksnis nuolat nusitrina ir atsinaujina iš giliau epidermyje esančių bazinių epitelinių ląstelių.
Epidermyje tarp bazinių ląstelių yra kito tipo ląstelių, vadinamųjų melanocitų, kurie gamina odos pigmentą melaniną. Tai medžiaga, atsakinga už odos atspalvį ir spalvą bei odos įdegimą saulėje. Apgamai yra daugybės melanocitų sankaupa odoje. Iš melanocitų išsivystęs piktybinis navikas, kaip minėta, vadinamas melanoma.
Pagrindinė odos vėžio priežastis – ultravioletinių saulės spindulių poveikis odai. Šviesios odos žmogus, kurio oda nuo saulės parausta greičiau nei kitiems ar joje atsiranda strazdanų, turi didesnę riziką susirgti odos vėžiu. Manoma, kad reguliarus deginimasis soliariumuose taip pat gali padidinti riziką susirgti šia liga. Mūsų dienomis žmonės turi daugiau laiko ir pinigų laisvalaikiui praleisti gamtoje, taip pat atostogoms šiltuose kraštuose, kur daugeliui pagrindinis tikslas yra gražiai įdegti. Ryškus įdegimas saulėje laikomas sveikatos ir grožio požymiu. Vaikai ypač pernelyg daug išbūna saulėje. Apskaičiuota, kad net tris ketvirtadalius visos ultravioletinių spindulių dozės žmonės gauna būdami iki 20 metų amžiaus. Manoma, kad dėl pernelyg ilgo laiko, praleisto saulėje, yra didesnė tikimybė, kad po kažkiek metų, sulaukus vyresnio amžiaus, šiems žmonėms gali išsivystyti odos vėžys. Juodaodžiai žmonės gerokai rečiau suserga odos vėžiu, nes gausus pigmento melanino kiekis epidermyje, apsaugo jų odą nuo per didelio saulės poveikio.
Kiti veiksniai, sąlygojantys odos vėžio išsivystymą, tiesa, retai, yra pernelyg ilgas chemikalų (akmens anglies dervos, suodžių, deguto, asfalto, parafino, skystų degalų derinių, plaukų dažų, arseno), naudojamų pramonėje, poveikis žmogui. Jei darbe susiduriama su tokiomis medžiagomis, būtina vilkėti apsauginius rūbus. Minimalus minėtų produktų kiekis buityje neturėtų sukelti odos vėžio.
Yra dar ir paveldimumo veiksnys, kuris gali sąlygoti odos vėžio išsivystymą, bet tai reti atvejai.
Dauguma odos vėžiu sergančių žmonių yra senyvo amžiaus. Odos vėžio atvejų daugėja. Tai susiję su tuo, kad ilgėja žmonių gyvenimo trukmė, taigi daugėja senyvo amžiaus žmonių, kurie pernelyg neatsakingai degindavosi saulėje kai buvo jaunesni.
Prevencija
Persikaitinimo saulėje rizika smarkiai sumažėja, jei vengiame būti „vidurdienio“ saulėje – maždaug nuo 11 iki 16 valandos. Reikėtų dėvėti ilgomis rankovėmis rūbus, apsaugančius odą nuo per stipraus saulės poveikio, skrybėles bei naudoti apsauginius kosmetinius preparatus, tinkančius jūsų odos tipui, ypač kol oda dar neparaudusi nuo saulės. Vaikų oda turi būti ypač gerai apsaugota. Tiems, kurių rizika susirgti odos vėžiu padidėjusi, naudoti preparatus, apsaugančius nuo kenksmingo ultravioletinių spindulių poveikio, turi būti taip pat įprasta, kaip valytis dantis. Praplikę žmonės nuo saulės spindulių žalingo poveikio turi ypač saugoti galvą.
Yra 2 pagrindinės odos vėžio formos: iš bazinių epitelinių ląstelių išsivystęs piktybinis navikas vadinamas bazoceliuliniu vėžiu arba bazalioma, iš epidermio plokščiųjų epitelio ląstelių – plokščialąsteliniu odos vėžiu. Bazoceliulinio odos vėžio yra žymiai daugiau nei plokščialąstelinio – jis sudaro net 80 visų odos vėžio atvejų, plokščialąstelinis tik 20 %.
Būna atvejų, kai vienu metu nustatoma ne vienas, bet keli odos vėžio židiniai įvairiose kūno vietose. Kartais pacientui, kuris anksčiau sirgo odos vėžiu ir buvo nuo jo išgydytas, po kurio laiko atsiranda naujas šios ligos židinys.
Bazalioma auga lėtai, į kitus kūno organus metastazuoja ypač retai, lengvai pagydoma. Visgi, jei bazalioma negydoma, ilgainiui ji plinta gilyn į odą ir gretimus audinius.
Plokščialąstelinis odos vėžys yra agresyvesnis, gana retai, bet gali išplisti bei metastazuoti į limfmazgius bei kitus organus ar pasikartoti toje pačioje vietoje, nors ir buvo išgydytas.
Odos vėžiu dažniau serga senyvo amžiaus žmonės, moterys dažniau negu vyrai. Lietuvoje kasmet nustatoma apie 1800 naujų odos vėžio atvejų, iš jų du trečdaliai moterims ir vienas vyrams. Atsiradęs navikas odoje greitai pastebimas ir apčiuopiamas, didžioji dalis pacientų nedelsdami kreipiasi į gydytoją. Todėl užleisto odos vėžio pasitaiko tik pavieniai atvejai, o 80 % nustatomas pirmos stadijos ir 16% antros stadijos odos vėžys. Tai reiškia, kad beveik visi pacientai, kuriems išsivystė odos vėžys, visiškai pagydomi.
Odos vėžys gali vystytis bet kurioje kūno vietoje, bet dažniausiai būna tose kūno srityse, kurios labiausiai veikiamos saulės spindulių: veido ar kaklo odoje. Ir bazalioma, ir plokščiųjų epitelinių ląstelių vėžys gali būti įvairių formų. Tai gali būti rausvas, kietas, nedidelis, virš odos iškilęs mazgelis, balzgana apvali ar ovali plokštelė, 1-2 mm pakilusi virš odos lygio, nedidelė opelė ar nedidelis paraudęs odos lopinėlis šiurkščiu, pleiskanojančiu paviršiumi. Visi šie darinukai kartais gali kraujuoti ar apsitraukti „plutele“. Jie gali atrodyti taip, tarsi tuoj užgis, užsitrauks, bet visgi neužgyja. Darinukai dažniausiai neskausmingi, bet palaipsniui didėja. Karpos pavidalo plokščiųjų ląstelių vėžys aptinkamas ir ant plaštakų išorinio paviršiaus ar blauzdų srityje.
Jei neįprasti odos pakitimai nedingsta per mėnesį, būtina pasirodyti gydytojui. Aišku, yra ir daugybė kitokių, nevėžinių odos ligų, pasireiškiančių mazgeliais ar karpų pavidalo. Jie atsiranda dėl įvairiausių kitų priežasčių nei vėžys, ypač vyresnio amžiaus žmonėms. Taigi, apsilankyti pas gydytoją bet kokiu atveju verta, nes, jei bus nustatytas odos vėžys, gydymas bus pradėtas tuojau, o nevėžinius odos darinukus bus proga pašalinti kosmetiniais sumetimais.
Pastebėjus odoje anksčiau minėtų pakitimų, pirmiausia reikėtų kreiptis į šeimos gydytoją, kuris apžiūrėjęs nuspręs, ar verta pacientą pasiųsti konsultuotis pas specialistą. Odos ligų specialistas vadinamas dermatologu. Pacientas gali būti pasiųstas ir pas onkologą, chirurgą arba plastinės chirurgijos specialistą.
Specialistas apžiūri odos pakitimus, spręsdamas, ar tai galėtų būti odos navikas. Ypač vertingos informacijos suteikia odos darinių apžiūra dermatoskopu, prietaisu, kuris smarkiai padidina apžiūrimo objekto vaizdą. Tačiau ar tai gerybinis darinys, ar kurios nors rūšies odos vėžys, galutinai nustatoma naviko ląsteles ištyrus mikroskopu. Tam reikia paimti naviko ląstelių nuograndų ir atlikti jų citologinį tyrimą mikroskopu. Nuograndų paėmimas – greita, neskausminga ir paprasta procedūra. Jos metu gydytojas specialia mentele keliais brūkštelėjimais pagrando odos naviką, gautą medžiagą paskleidžia ant stikliuko ir nusiunčia į laboratoriją ištirti. Atsakymo galima sulaukti greitai, net tą pačią dieną.
Bazinių ląstelių vėžys beveik niekada neišplinta, todėl greičiausiai daugiau tyrimų nebereikės.
Plokščiųjų ląstelių vėžys kartais, nors ir retai, išplinta. Apžiūros metu gydytojas apčiuopdamas patikrina, ar nėra padidėję artimiausi šalia odos naviko esantys limfmazgiai. Jei navikas atsirado prieš keletą metų, didėdamas apėmė nemažą odos plotą, gydytojas turi įsitikinti, ar liga neišplito plačiau, nei matoma iš išorės. Tam gali reikėti atlikti dar keletą papildomų tyrimų. Jie parodys, ar nėra metastazių kituose organuose. Tai padės apsispręsti, kokį gydymą pacientui rekomenduoti. Jei reikia kokių nors papildomų tyrimų, gydytojas aptars tai su pacientu.
Daugiau nei 90% pacientų, kuriems diagnozuojama bazinių ar plokščiųjų ląstelių odos vėžys, yra visiškai pagydomi. Gydymo būdai gali būti įvairūs, koks pacientui labiausiai tinkamas, nusprendžia gydytojas.
Galima pastebėti, kad pacientai, sergantys odos vėžiu, gydomi nevienodai. Taip yra dėl to, kad nors jiems nustatyta ta pati liga, bet kiekvieno jų navikas skiriasi savo dydžiu, forma, vieta, kurioje atsirado, įsiskverbimo į odą gyliu, išplitimu į kitas kūno sritis. Pacientai skiriasi amžiumi ir bendra sveikatos būkle. Šie veiksniai turi reikšmės, koks gydymas bus pasirinktas. Iškilus klausimų dėl gydymo, naudinga pasišnekėti apie tai su gydytoju. Kad būtų išsiaiškinta visa, kas pacientui rūpi, prieš pokalbį verta susidaryti dominančių klausimų sąrašėlį. Pokalbyje su gydytoju gali dalyvauti ir pacientui artimas žmogus.
Vienas iš odos vėžio gydymo būdų yra chirurginis. Gydytojas pašalina naviką kartu su jį supančia sveikai atrodančia nedidele odos dalimi, kad neliktų nė vienos navikinės ląstelės. Žaizda susiūnama. Dažniausiai operacija atliekama vietinės nejautros sąlygomis, į namus galima grįžti tą pačią dieną.
Jei navikas yra didesnis, gali tekti pašalinti daugiau odos. Šiuo atveju žaizdą kartais tenka uždengti odos lopu, paimtu iš kitos kūno vietos, t. y. atlikti odos persodinimą. Žaizda, uždėjus ant jos odos lopą, sutvarstoma ir paliekama ramybėje keletą dienų. Po to patikrinama, ar gerai viskas gyja. Panašiai prižiūrima ir žaizda, likusi paėmus odos lopą.
Paprastai, jei abi žaizdos gyja gerai, pacientas gali grįžti namo maždaug po dešimties dienų nuo operacijos. Iš pradžių gyjančios žaizdos neatrodo gražiai, tačiau laikui bėgant, randai nyksta ir tampa vis mažiau pastebimi.
Limfmazgių šalinimas
Jeigu nustatytas plokščiųjų ląstelių odos vėžys, išplitęs į artimuosius limfmazgius, gydytojas gali rekomenduoti operaciniu būdu pašalinti ne tik naviką, bet ir juos. Taip užkertamas kelias toliau plisti ligai. Ši operacija vadinama limfadenektomija ir yra atliekama bendrosios nejautros sąlygomis. Kartais, pašalinus kirkšnies ar pažasties limfmazgius, po operacijos galūnė ima tinti. Tai vadinama limfedema. Jei galūnė tinsta, apie tai reikia pranešti gydytojui, jis rekomenduos gydomąjį masažą bei gydomąją gimnastiką ar skirs, jei reikės, kitokį gydymą. Galūnė nuolat turi būti apvyniota elastingais tvarsčiais.
Gydymas šalčiu (kriochirurgija)
Jei odos navikas labai mažas ir paviršinis, jį įmanoma pašalinti pasitelkiant tam tikrą audinių šaldymo techniką – kriochirurgiją. Ant naviko užpurškiama skysto azoto, kuris jį nušaldo. Procedūra gali būti šiek tiek nemaloni dėl šalčio, todėl atliekama vietinės nejautros sąlygomis. Po procedūros gydoma vieta aptvarstoma, kol susiformuos šašelis. Galiausiai, maždaug po mėnesio, šašelis nukrenta, o po juo būna užaugusi nauja, švelni, sveika odelė. Navikas turėtų būti išnykęs. Gali likti baltas randelis. Kartais tam, kad navikas visiškai išnyktų, reikia daugiau nei vienos gydymo šalčiu procedūros.
Gydymas lazeriu
Dabartiniu metu odos vėžiui gydyti šis gydymo būdas taikomas gana dažnai. Paprastai lazeriu vietinės nejautros sąlygomis šalinami nedideli navikai. Procedūra nesutrikdo bendros sveikatos būklės, į namus galima eiti tuoj po procedūros. Navikas, veikiamas lazerio spinduliuliu, staiga lyg išgaruoja, dingsta, jo vietoje užsideda rusvas šašelis, kuris nukrenta, kai po juo esantys audiniai sugyja, pasidengia nauja odele.
Fotodinaminė terapija (FDT)
Naudojant šį metodą į veną suleidžiama šviesai jautrių medžiagų hemoporfirinų. Jie turi savybę kauptis navikiniame audinyje. Kai jų prisikaupia odos vėžio ląstelėse, šios tampa labai jautrios šviesai. Tuomet navikas apšviečiamas lazerio šviesa, vėžinėse ląstelėse prasideda fotocheminės reakcijos, sukeliančios jų žūtį.
Radioterapija yra seniai naudojamas efektyvus bazoceliulinio ir plokščialąstelinio odos vėžio gydymo metodas, ypač naudingas, kai vėžys atsiranda tokiose vietose, kurias būtų sunku operuoti arba kai operacijos gali sudarkyti veidą. Odos vėžio navikams gydyti, atsižvelgiant į jų dydį ir įsiskverbimo į odą gilumą, naudojama didesnės ar mažesnės energijos jonizuojančioji spinduliuotė (rentgeno, gama ir kt.), dėl kurios poveikio žūva piktybinės ląstelės ir navikas sunaikinamas. Dauguma pacientų į gydytoją kreipiasi dar tada, kai odos vėžys yra mažų matmenų ir negilus. Tokie navikai išgydomi apšvitinus juos nedidelio skvarbumo jonizuojančiąja spinduliuote, kurią skleidžia trumpažidininės rentgenoterapijos aparatas. Procedūros dažniausiai atliekamos pacientui sėdint kėdėje. Pagal naviko dydį parenkamas atitinkamo diametro (1, 2, 3 ar daugiau cm) vamzdelis, kurio vienas galas prispaudžiamas prie norimo apšvitinti naviko, kitas prijungiamas prie aparato. Tada aparatas įjungiamas ir atliekama apšvitinimo procedūra. Ji neskausminga ir trunka apie 1 minutę.
Didesni ir giliai į odą ar net į gilesnius kūno sluoksnius įsiskverbę odos vėžio navikai gydomi apšvitinant juos daug skvarbesne jonizuojančiąja spinduliuote. Tais atvejais naudojamasi kito tipo aparatais, kur jonizuojančiąją spinduliuotę skleidžiantis šaltinis yra tam tikru atstumu nutolęs nuo norimo apšvitinti objekto. Procedūros atliekamos pacientui gulint. Ant paciento odos pažymimos žymės tam, kad gydytojas kiekvieną kartą pacientą paguldytų vienodai ir nukreiptų spindulių pluoštą būtent į tą vietą, kurią reikia gydyti. Šie paženklinimai turi išlikti viso gydymo metu, juos galima nusiplauti, kai gydymas bus baigtas. Prieš kiekvieną gydymo seansą, gydytojas patogiai paguldo pacientą ant gulto. Seanso metu (jis trunka kelias minutes) pacientas paliekamas kambaryje vienas, bet gali bendrauti su gydytoju, kuris yra gretimame kambaryje ir stebi procedūrą. Radioterapija yra visai neskausminga, tačiau šiokių tokių nepatogumų gali kilti dėl to, kad seanso metu reikia gulėti visiškai ramiai.
Gydymas jonizuojančiąja spinduliuote gali būti taikomas ambulatorinėmis arba stacionaro sąlygomis. Gydymo procedūros atliekamos kasdien, išskyrus šeštadienį ir sekmadienį. Kaskart navikas gauna tam tikrą jonizuojančiosios spinduliuotės dozę, o visas gydymo kursas trunka apie mėnesį. Gydytojas su pacientu aptaria numatomo gydymo eigą ir trukmę.
Nepageidaujamas radioterapijos poveikis
Odos navikų radioterapiją pacientai toleruoja gana lengvai, šalutinis poveikis neryškus. Gydoma vieta maždaug po savaitės švitinimo parausta ir kelias savaites būna paraudusi. Tuo metu gydomoje odos vietoje pacientas gali jausti lengvą perštėjimą, niežulį ar veržimą. Paprastai gydytojas paskiria tepalą, kuriuo turi būti tepama švitinama vieta, pacientas pasijunta daug geriau. Į gydymo pabaigą švitinama vieta pradeda šlapiuoti, sekretas sudžiūva ir užsideda šašas. Baigus gydymą spinduliais, šašas laikosi apie mėnesį laiko, kol po juo užauga nauja sveika, rausvos spalvos oda. Tada šašas nukrenta. Ilgainiui švitintos srities odos spalva pasidaro tokia pat kaip visos kūno odos, bet būna atvejų, kai ta vieta visam laikui lieka balzgana.
Jei radioterapija taikoma plaukuotoje kūno vietoje, nuo tos vietos, kuri buvo paveikta jonizuojančiąja spinduliuote, gali nuslinkti plaukai. Nuslinkę plaukai atauga praėjus 6–12 mėnesių po gydymo priklausomai nuo to, kokios radioterapijos dozės buvo realizuotos.
Radioterapija nepadaro žmogaus radioaktyvaus, todėl gydymo metu be baimės galima bendrauti tiek su suaugusiais žmonėmis, tiek su vaikais.
Chemoterapija yra gydymas priešvėžiniais vaistais, kurie naikina vėžines ląsteles. Tačiau kaip savarankiškas odos vėžio gydymo metodas chemoterapija neskiriama. Ji gali būti taikoma esant išplitusiam, į kitus organus metastazavusiam odos vėžiui gydyti.
Kai gydymas visiškai užbaigiamas, gydytojas skiria reguliarias kontrolines apžiūras. Iš pradžių apsilankymai pas jį būna dažnesni, vėliau retėja: pirmaisiais metais po gydymo kas 3 mėnesius, antraisiais ir trečiaisiais kas 6, vėliau – 1 kartą per metus. Apsilankymo metu gydytojas apžiūri gydytą odos vietą, patikrina, ar kitose vietose nėra įtartinų odos pakitimų, nuolat primena, kad reikia vengti tiesioginių saulės spindulių. Tokie profilaktiniai pasitikrinimai yra gera proga aptarti su gydytoju tuos sveikatos klausimus, kurie pacientui kelia nerimą. Jei pacientas pats pastebi naujų vėžio simptomų, nelaukiant paskirto apsilankymo laiko, reikia vykti pas gydytoją kuo greičiau.
Jei viskas bus gerai, visai galimas daiktas, kad po penkerių metų tikrintis nebereikės.
Informacija atnaujinta: 2026-04-01