PARAMA

Gimdos kūno vėžys

Lietuvoje kasmet apie 550 moterų suserga gimdos kūno vėžiu.

Epitelinis audinys sudaro visų kūno gleivinių paviršinį sluoksnį, o gleivinės iškloja kvėpavimo, virškinamojo trakto, šlapimo, lyties (tarp jų ir gimdos) takus.
95% visų gimdos kūno piktybinių navikų yra adenokarcinomos. Jos vystosi iš gimdos gleivinės liaukinio epitelio ir dar gali būti vadinamos endometriumo vėžiu. Nedidelę 2-4 % gimdos piktybinių navikų dalį sudaro sarkomos (sarcoma) – jos vystosi iš raumeninio gimdos audinio.

Svarbiausi rizikos veiksniai:

  • Amžius. Gimdos kūno vėžiu dažniausiai suserga moterys, sulaukusios 50 ir daugiau metų, paprastai jau esančios menopauzėje. Amžiaus vidurkis – apie 60 metų. Šia liga retai suserga moterys dar nesulaukusios 40 metų amžiaus.
  • Estrogenai. Ilgesnis nei fiziologinis moteriškųjų hormonų estrogenų veikimas moters organizme didina gimdos kūno vėžio riziką. Taip būna, jei menstruacijos mergaitei atsiranda anksčiau, nei ji sulaukia 12 metų, jei moteris nėra buvusi nėščia ir negimdžiusi, jei moteris menstruoja ir tada, kai jau turėtų būti menopauzėje, jei esant menopauzėje moteris vartoja pakaitinę hormonų terapiją (PHT). Gimdos vėžio rizika vartojant PHT vien estrogenų tabletėmis didesnė, nei vartojant estogenus su progesteronu. PHT rizika pasireiškia, kai ji vartojama daugiau, nei 5 metus.
  • Viršsvoris, nutukimas. Tai vienas labiausiai gimdos kūno vėžo išsivystymą įtakojantis veiksnys – kuo viršsvoris didesnis, tuo ir rizika didesnė. Manoma, jog tai susiję su tuo, kad riebaliniame audinyje papildomai sintezuojami moteriški hormonai estrogenai, kurie ir didina šios ligos riziką. Ne mažiau kaip 4 iš 10 gimdos kūno vėžiu susirgusių moterų, turi nemažą viršsvorį ar yra nutukusios.
  • Paveldėti genai. Jei moteris paveldėjo mutavusį nepolipozinio kolorektalinio vėžio geną (angl. HPNCC – hereditary non-polyposis colorectal cancer), ji turi padidėjusią ne tik storosios žarnos, bet ir gimdos kūno, kiaušidžių vėžio riziką.
  • Tamoksifeno vartojimas. Didelei daliai moterų, sergančių krūties vėžiu, taikomas gydymas tamoksifenu. Šis vaistas, ilgai jį vartojant, turi nedidelį poveikį gimdos kūno vėžiui išsivystyti. Tačiau jo nauda gydant krūties vėžį nepalyginamai didesnė nei gimdos vėžio rizika.
  • Ligos. Gimdos kūno vėžio riziką didesnė, jei moteris serga diabetu, krūties, storosios žarnos, kiaušidžių vėžiu.
  • Mityba. Gyvulinės kilmės riebaus maisto dominavimas mityboje didina gimdos kūno vėžio riziką.
  • Radioterapija. Gimdos kūno vėžio rizika didesnė, jei moteriai kada nors taikytas spindulinis kitų mažojo dubens organų (tiesiosios žarnos, šlapimo pūslės, mažojo dubens limfmazgių) gydymas.
Moterų, vartojusių kontraceptinius vaistus, gimdos kūno vėžio rizika mažesnė.

Nenormalūs kraujavimai iš lyties takų:

Kraujavimas ar kraujingos išskyros  iš lyties takų moteriai po menopauzės – dažniausias gimdos kūno vėžio simptomas.  
Kraujavimas iš lyties takų tarp mėnsesinių – gali  būti gimdos kūno vėžio simptomas dar menstruojančioms moterims. 
Gausesnės, sunkesnės, t. y. nenormalios mėnesinės dar menstruojančioms moterims – gali būti ir dėl gimdos kūno vėžio.
Jei moteriai yra kuris nors iš minėtų simptomų, būtina nuvykti pas akušerį ginekologą konsultacijos. Nenormalūs kraujavimai iš lyties takų nereiškia, kad moteris būtinai serga gimdos kūno vėžiu. Šie simptomai būdingi ir kitoms lyties organų ligoms, tačiau kraujavimo priežastį išsiaiškinti būtina, kad būtų taikomas reikiamas gydymas.


Kiti simptomai:

Maudimas, skausmingumas strėnų srityje ar pilvo apačioje gali būti gimdos kūno vėžio simptomas ir nesant kraujavimo iš gimdos.
Skausmingi lytiniai santykiai gali būti ir dėl gimdos kūno vėžio. 

Tyrimai

Besiskundžianti aukščiau aprašytais simptomais moteris pirmiausiai apžiūrima akušerio ginekologo – jai atliekamas ginekologinis tyrimas. Ginekologinis tyrimas atliekamas moteriai sėdint specialioje ginekologinės apžiūros kėdėje.

Apžiūrai naudojami makšties skėtikliai makščiai išplėsti, kad būtų galima geriau apžiūrėti ją ir gimdos kaklelį. Gydytojas apžiūri makšties ir gimdos kaklelio gleivinę, mato, ar yra kraujo ir kt.

Dubens organų apčiuopos metu gydytojas viena ranka per pilvo sieną apčiuopia gimdą, kiaušides, kiaušintakius, kitos rankos dviem pirštais įkištais į makštį švelniai spausdamas iš apačios į viršų, kad gimda priartėtų prie pilvo sienos ir būtų geriau apčiuopiama. Stengiamasi nustatyti, ar nėra pakitusi minėtų organų įprastinė vieta, jų dydis, konsistencija, forma, ar nėra susiformavusių papildomų darinių ir kt.

Jei ginekologinės apžiūros metu apčiuopiama padidėjusi negu turėtų būti menopauzėje esančiai moteriai gimda, jei moteris skundžiasi anksčiau minėtais simptomais, atliekami detalesni gimdos tyrimai, kad būtų nustatyta tikroji ligos diagnozė.

Gimdos echoskopija

Šio tyrimo metu panaudojant aukšto dažnio garso bangas ir kompiuterinę techniką gaunami organų vaizdai, kurie matomi monitoriaus ekrane.

Dubens organų (gimda yra dubenyje) tyrimas ultragarsu atliekamas, kai šlapimo pūslė yra pilna šlapimo – tuomet geriau matomi dubens organai bei pakitimai juose. Todėl pusvalandį prieš atliekant echoskopiją reikia išgerti keletą stiklinių vandens.

Tyrimo metu moteris guli ant nugaros, pilvas ištepamas specialiu geliu. Garso bangų daviklis, nedidelis prietaisas, panašus į mikrofoną, vedžiojamas pilvo paviršiumi. Dubens organų vaizdai matomi ekrane, galima juos analizuoti. Gydytojas įvertina gimdos dydį, jos gleivinės storį, ar joje yra papildomų darinių. Šio tyrimo metu apžiūrima šlapimo pūslė, kiaušidės, kiaušintakiai.

Gimdos echoskopija dabar dažnai atliekama specialų garso bangų daviklį įstūmus į makštį. Tai vadinama vaginaline echoskopija. Šiuo atveju nebūtina, kad šlapimo pūslė būtų pilna. Tyrimo metu iš arti apžiūrima gimda, gimdos gleivinė (endometriumas).

Jei, įvertinus esamus simptomus, ginekologinio, echoskopinio tyrimo duomenis įtariamas gimdos kūno vėžys, šių tyrimų dar nepakanka vėžio diagnozei patvirtinti – būtina atlikti gimdos gleivinės biopsiją ir gautą medžiagą ištirti mikroskopu. Gimdos gleivinės biopsija gali būti atliekama keliais būdais, kurį jų naudoti, nusprendžia gydytojas.

Histeroskopija ir  biopsija

Histeroskopija – gimdos gleivinės apžiūrėjimas iš vidaus. Šis tyrimas atliekamas specialiu prietaisu histeroskopu, kurio viename gale yra šviesos šaltinis, kitame optinė sistema. Histeroskopas per per makštį ir gimdos kaklelio kanalą įstumiamas į gimdos ertmę, gydytojas per optinę aparato sistemą apžiūri gimdos gleivinę iš vidaus ir iš įtartinos vietos paima gleivinės gabaliuką mikroskopiškai jį ištirti. Ši procedūra atliekama bendrosios ar vietinės nejautros sąlygomis. Po jos moteriai keletą dienų gali būti kraujo ar kraujingų išskyrų iš lyties takų bei skausminga pilvo apačia.

Gimdos kaklelio kanalo diliatacija ir gimdos kiuretažas

Tai nedidelės apimties operacija, kurios metu specialiais instrumentais diliatatoriais (plėtikliais) išplečiamas gimdos kaklelio kanalas, kad būtų galima lengvai į gimdos ertmę įstumti specialų instrumentą kiuretę ir atlikti kiuretažą – išgrandyti gimdos kūno gleivinę. Ši intervencija pacientei atliekama bendrosios nejautros sąlygomis. Po jos moteriai taip pat keletą dienų gali būti kraujo ar kraujingų išskyrų iš lyties takų bei skausminga pilvo apačia.

Gauta medžiaga siunčiama patologui atlikti mikroskopinį jos ištyrimą ir nustatyti ar yra gimdos kūno vėžio ląstelių.
 
Kaip žinia, parenkant vėžio gydymą, labai svarbu žinoti, ar liga pažeidė tik pačią gleivinę, ar įsiskverbė į gilesnius gimdos sienelės sluoksnius, įaugo į gretimus organus, ar yra metastazių artimuose limfmazgiuose bei kituose kūno organuose. Kitaip sakant, reikia nustatyti ligos stadiją. Tuo tikslu atliekami ir kiti tyrimai. Be to, kiti tyrimai atliekami ir bendrajai sveikatos būklei įvertinti prieš pradedant gydymą.

Kraujo tyrimai

Atliekami bendrieji bei biocheminiai kraujo tyrimai bendrajai sveikatos būklei patikrinti. Šie tyrimai parodo kraujo forminių elementų (leukocitų, eritrocitų, trombocitų) kiekio pakitimus bei vidaus organų (inkstų, kepenų) veiklą.

Krūtinės ląstos rentgeninis tyrimas

Paprastai visada atliekamas krūtinės ląstos rentgeninis tyrimas, siekiant įvertinti plaučių, širdies bei kitų krūtinės ląstos organų būklę ir ar nėra vėžio išplitimo į plaučius požymių.Kompiuterinė tomografija (KT)
Tai ištobulintas, šiuolaikinis rentgeninio tyrimo metodas, atliekamas sudėtingais aparatais – kompiuteriniais rentgeno tomografais. Atlikus šį tyrimą, gaunama serija tiriamosios kūno dalies skersinių rentgeno vaizdų. Skersiniuose rentgeno vaizduose organai matomi iš tokios projekcijos, lyg tiriamoji kūno dalis būtų skersai “supjaustyta”. Tik šiuo atveju “pjūvius” atlieka rentgeno spindulių pluoštas. Kiekviename rentgeno vaizde matomi visi tame “pjūvyje” esantys organai, jų pakitimai.
 
Apžiūrėjęs ir įvertinęs visus vaizdus, gydytojas nustato, ar vėžinis procesas jau peržengė organo ribas, ar yra vėžio metastazių limfmazgiuose. Šis tyrimo būdas naudojamas nebūtinai kiekvienu gimdos kūno vėžio atveju. Gydytojas, turėdamas jau atliktų tyrimų rezultatus, nusprendžia, ar reikia atlikti KT.

Gimdos kūno vėžio atveju atliekama dubens srities organų KT, tačiau kai reikia, atliekama ir kitų kūno sričių KT. Kai atliekama dubens srities organų KT, moteriai keletą valandų prieš tyrimą duodama išgerti (ar sušvirkščiama į veną) specialios kontrastinės medžiagos, kad KT nuotraukų vaizdai būtų informatyvesni ir lengviau įvertinami. Tyrimas atliekamas pacientei gulint, neskausmingas, tačiau ramiai išgulėti tenka 30-40 minučių. Po tyrimo pacientė gali eiti namo.

Magnetinio rezonanso tomografija

Šis tyrimas panašus į kompiuterinės tomografijos metodą, atliekamas panašiu tikslu, tačiau skiriasi tuo, kad kūno vaizdai gaunami ne rentgeno spindulių, o veikiant stipriam magnetiniam laukui. Atliekant tyrimą pacientė guli ant specialaus stalo, esančio metaliniame cilindre, kurio abu galai atviri. Tyrimas visai neskausmingas, trunka apie 30 minučių. Šis tyrimas gali būti nemalonus tiems asmenims, kurie bijo uždarų erdvių. Magnetinio rezonanso tomografija naudojama taip pat nebūtinai kiekvienu gimdos kūno vėžio atveju.

Magnetinio rezonanso tomografo magnetas yra galingas, todėl prieš procedūrą būtina nusiimti visus metalinius daiktus (laikrodį, papuošalus ar kt.). Šio tyrimo negalima atlikti asmenims, turintiems po oda implantuotą širdies stimuliatorių arba kūno viduje metalines kabutes, kuriomis operacijos metu buvo susiūti audiniai.

Papildomi tyrimai

Jei biopsinės medžiagos tyrimas patvirtina vėžio diagnozę, gydytojas atlieka papildomus tyrimus, norėdamas įsitikinti, ar piktybinis procesas apėmęs tik burnos gleivinę, ar jau spėjo išplisti į gilesnius burnos audinius, galvos kaulus, pažandžių ir kaklo limfmazgius. Nuo proceso išplitimo apimties priklausys ir gydymo taktika.

Tuo tikslu atliekamos galvos rentgeno nuotraukos, reikalui esant, galvos ir kaklo kompiuterinė tomografija.

Kompiuterinė tomografija (KT)

Kompiuterinė tomografija yra rentgeninio tyrimo rūšis. Iš serijos galvos ir kaklo skersinių rentgeno vaizdų kompiuterinė technika išgauna detalius šių kūno dalių vaizdus, kuriuose matyti, ar navikas iš burnos yra išplitęs į kitas galvos sritis, ar suardęs galvos kaulus ir pan.

Norint gauti tikslesnės informacijos, prieš atliekant  kompiuterinę tomografiją į veną suleidžiama rentgenokontrastinės medžiagos. Ši medžiaga kraujo srove nunešama ir į galvos kraujagysles, kurios, atlikus KT, labai gerai išryškėja ir matomos kompiuterinėse tomogramose. Tai leidžia tiksliau aptikti pažeistas galvos sritis. Tyrimo metu leidžiant rentgenokontrastinį preparatą į veną, kai kurie pacientai jaučia nestiprų kūno kaitimą, kuris labai greitai praeina baigus injekciją.

Atliekant KT tyrimą, pacientas turi gulėti nejudėdamas, paguldęs galvą atitinkamoje vietoje skenerio viduje. Tyrimas gali trukti apie pusę valandos, yra visiškai neskausmingas. Po tyrimo galima eiti į namus.

Burnos vėžys retai išplinta į kitas kūno dalis. Dėl šios priežasties, tyrimai kuriais tikrinama, ar vėžys nėra nukeliavęs toliau kaklo limfmazgių, paprastai nebūtini. Jei jų prireikia, gydytojas apie tai pacientui praneša.

Vėžio stadijos

Vėžio išplitimą apibūdinti onkologijoje vartojama sąvoka “vėžio stadijos“. Paprastai skiriamos 4 vėžio stadijos: maži ar neišplitę už organo ribų navikai – pirma arba antra stadija, išplitę į gretimas struktūras – trečia, išplitę į kitus, toli nuo pirminio židinio esančius organus navikai – ketvirta stadija.
Ligos išplitimui, t. y. stadijai, apibūdinti naudojama TNM simbolių sistema: 
T – reiškia naviko dydį
N – sritinius (artimuosius) limfmazgius
M – vėžio metastazes toli nuo pirminio naviko organuose
Ligos stadija nustatoma, kai, ištyrus pacientą, įvertinamos TNM reikšmės: kokio dydžio navikas, ar yra metastazių sritiniuose limfmazgiuose ir kituose tolimuose organuose. Šiuo principu naudojamasi ir nustatant gimdos kūno vėžio stadiją.
 
1 stadija – vėžys yra tik pačioje gimdos kūno sienelėje; ši stadija skirstoma dar į 3 dalis:
1A stadija – vėžys yra tik pačioje gimdos kūno glaivinėje (endometriume)
1B stadija – vėžys iš gleivinės įsiskverbęs ir į raumeninį gimdos kūno sienelės sluoksnį, bet ne daugiau, kaip iki pusės raumeninio sluoksnio storio. 
1C stadija – vėžys iš gleivinės įsiskverbęs į raumeninį gimdos kūno sienelės sluoksnį daugiau, kaip pusė raumeninio sluoksnio storio. 
2 stadija – vėžys iš gimdos kūno įsiskverbęs ir  į gimdos kaklelį
2A stadija – vėžys infiltravęs gimdos kaklelio gleivinę
2B stadija – vėžys infiltravęs ir gimdos kaklelio raumeninį sluoksnį
3 stadija – vėžys išplitęs už gimdos ribų, bet neišplitęs už mažojo dubens ribų
3A stadija – vėžys išplitęs į gimdos priedus – kiaušintakius, kaušides
3B stadija – vėžys infiltravęs makštį
3C stadija – yra vėžio metastazių artimuosiuose dubens ar ir paraaortiniuose limfmazgiuose (limfmazgiai išsidėstę išilgai abipus aortos pilvinės dalies)
4 stadija – vėžys įaugęs, išplitęs, į kitus organus
4A stadija – vėžys įaugęs į šlapimo pūslę ar žarnas
4B stadija – vėžio metastazių yra tolimuose organuose – plaučiuose, kauluose, smegenyse įskaitant metastazes kirkšnių ar kituose pilvo srities (bet ne pilvo paraaortiniuose) limfmazgiuose
Kai vėžio metastazių yra kituose organuose, tai vadinama dar metastaziniu vėžiu. 

Diferencijacijos laipsnis

Apie gimdos kūno vėžio agresyvumą galimą spręsti iš vėžio ląstelių diferenciacijos laipsnio. Vėžio diferenciacijos laipsnį nustato patologas, kai mikroskopu tiria naviko biopsinės medžiagos ląsteles.

Piktybinių ląstelių diferenciacijos laipsnis parodo, kiek jos pakitusios, palyginti su ląstelėmis, iš kurių išsivystė. Kuo vėžio ląstelės struktūra artimesnė sveikosios struktūrai, t. y. geriau diferencijuota, tuo vėžio ląstelė mažiau piktybiška – lėčiau auga navikas, lėčiau metastazuoja, ligos eiga švelnesnė. Kuo vėžio ląstelės struktūra labiau skiriasi nuo sveikos ląstelės t. y. mažiau diferencijuota, tuo ligos eiga agresyvesnė. Aukšto laipsnio, t.y. geros diferenciacijos navikas žymimas simboliu G1, vidutinės G2, žemo laipsnio, t. y. mažos diferencijacijos – G3–4 
 

Gydymo būdai

Didžiajai daliai moterų, susirgusių gimdos kūno vėžiu, liga nustatoma ankstyvos stadijos, kai navikas tebėra tik gimdoje, neišplitęs už jos ribų – kraujavimas ar kraujingos išskyros iš lyties takų menopauzės metu verčia moterį nedelsiant kreiptis į gydytoją. Šiais atvejais liga sėkmingai gydoma chirurginiu būdu pašalinant gimdą, t. y. atliekant operaciją, vadinama hysterektomija. Kitas papildomas gydymas dažnai nereikalingas.
Radioterapija kartais gali būti taikoma po operacijos, kai operavęs chirurgas nėra visiškai įsitikinęs operacijos radikalumu, t. y., kai išliko bent minimali ligos atsinaujinimo rizika.
Radioterapija gali būti taikoma gydyti gimdos kūno vėžį, kai operacinis gydymas dėl kokių nors priežasčių negalimas, kai liga nustatyta pernelyg išplitusi, t. y. didelės stadijos ar kai liga atsinaujino.
Ligai išplitus į kitas kūno sritis, gali būti taikomas gydymas moteriškuoju hormonu progesteronu, siekiant sumažinti naviko apimtį ir tokiu būdu kontroliuoti ligos simptomus.
Chemoterapija kartais taikoma išplitusį gimdos kūno vėžį gydyti, siekiant sumažinti naviko apimtį ir kontroliuoti ligos simptomus.
Gydymo parinkimą lemia šie svarbiausi veiksniai:
  • gimdos kūno vėžio stadija, vėžio diferencijacijos laipsnis
  • moters amžius
  • bendroji pacientės sveikatos būklė, lydinčios ligos, jų pasireiškimo laipsnis

Prieš rekomenduodamas vieną ar kitą gydymą, gydytojas išsamiai paaiškina pacientei apie jos ligą, gydymą, gydymo riziką, pašalinius poveikius ir kt. Joks gydymas negali būti pradėtas be pacientės sutikimo. 
Prieš sutinkant pradėti gydymą, moteris turi paklausti apie:

  • kokios apimties gydymas (operacija, radioterapija)numatytas
  • kokie numatyto taikyti gydymo privalumai ir trūkumai
  • kokios gydymo alternatyvos
  • kokia numatyto taikyti gydymo rizika ir pašaliniai poveikiai

Operacija

Dažniausias gimdos kūno vėžio gydymo, kai liga yra  ankstyvos stadijos, būdas – chirurginė operacija, kurios metu pašalinama gimda ir jos priklausiniai, t. y. kiaušintakiai ir kiaušidės. Ši operacija vadinama totalia  hysterektomija. Paprastai šios operacijos metu šalinami ir artimieji gimdos limfmazgiai. Visą operacinę medžiagą mikroskopu ištira patologas ir tiksliai nustato, ar liga nėra išplitusi už gimdos ribų.

Dažniausai pasitvirtina, kad liga iš tiesų nėra išplitusi ir jai gydyti pakaks atliktos operacijos. Tačiau esant kad ir mažiausiai ligos recidyvo galimybei, po operacijos dar gali būti papildomai taikoma radioterapija.
 

Prieš operaciją

Kad operacija ir sveikimo laikotarpis po operacijos vyktų kuo sėkmingiau ir sklandžiau, būtina įvertinti ir bendrąją pacientės sveikatos būklę, t. y. ar pakankamai gera jos širdies ir kraujagyslių, kvėpavimo, virškinimo, šlapimo išskyrimo sistemų veikla. Paprastai pacientę prieš operaciją konsultuoja gydytojas terapeutas, o jei reikia ir kiti gydytojai specialistai. Jie įvertina bendrąją jos sveikatos būklę, jei reikia, paskiria atlikti tyrimų, koreguoja lydinčių ligų, pvz., padidėjusio kraujospūdžio, išeminės širdies ligos, diabeto, broncinės astmos ar kitų gydymą.

Operacijos išvakarėse pacientę apžiūri gydytojas anesteziologas, paaiškina apie numatomą nejautrą operacijos metu, paskiria raminamųjų bei migdomųjų vaistų, kad pacientė gerai pailsėtų.

Būtina, kad operacijos metu būtų tuščias skrandis ir gerai išvalytas žarnynas. Tokiomis sąlygomis chirurgui lengviau operuoti, o po operacijos pacientės nepykina, nevargina pilvo pūtimas, greičiau sveikstama. Tuo tikslu jau dieną prieš operaciją pacientei duodami tik lengvi pusryčiai ir pietūs, vakarienės valgyti negalima. Vakare galima išgerti tik skysčių, o 6-8 val prieš operaciją visai negalima nei valgyti nei gerti. Dieną prieš operaciją pacientei skiriami liuosuojantys vaistai, o iš vakaro ir iš ryto prieš operaciją atliekamos dar ir valomosios klizmos. 

Šlapimo pūslė operacijos metu taip pat turi būti tuščia, todėl prieš vykstant į operacinę būtina nusišlapinti.

Labai svarbi ir asmeninė pacientės higiena. Kūno oda turi būti labai švari, tai sumažina infekijos pavojų. Iš vakaro ir operacijos dienos rytą reikia nusiprausti po dušu, naudoti muilą. Ypač svarbu rūpestingai nuprausti tas kūno vietas, kuriose didžiausia bakterijų galimybė – kaklą, pažastis, kirkšnis, tarpvietę, kojų pėdas, tarpupirščius. Iš vakaro reikia pašalinti plaukus nuo gaktos srities.

Siekiant išvengti trombembolinių komplikacijų, ypač jei pacientei yra išsiplėtusios blauzdų venos, operacijos metu bei keletą dienų po operacijos pacientė turi dėvėti specialias elastines kojines ar jos kojos subintuojamos elastiniu bintu. Taip pagerėja kraujotaka ir sumažėja trombų venose susidarymo galimybė.

Visas procedūras prieš operaciją padeda atlikti palatos slaugytoja.
 

Po operacijos 

Po operacijos pacientė skatinama kuo anksčiau pradėti aktyviai judėti. Kol dar per sunku keltis, labai svarbu lovoje reguliariai mankštinti kojų raumenis, atlikti gilaus kvėpavimo pratimus – jų pamoko ir padeda atlikti kineziterapeutas ar specialiai parengta slaugytoja. Saikingas fizinis aktyvumas padeda išvengti daugelio pooperacinių komplikacijų, pavyzdžiui, plaučių uždegimo, venų trombozės, skatina gijimą.

Keletą dienų po operacijos, kol pacientė negali valgyti ir gerti, jai skiriamos intraveninės skysčių infuzijos – taip palaikomas organizmo skysčių balansas.
Kas dieną ar kas dvi atliekami pilvo žaizdos perrišimai. Kad sekretas, pirmosiomis dienomis ar savaitę po operacijos nuolat susidarantis operacijos vietoje, nesikauptų pilvo ertmėje, baigdamas operaciją, chirurgas pilvo žaizdoje palieka keletą drenavimo vamzdelių. Jais skysčiai iš pilvo ertmės ir žaizdos išteka į išorę ir susikaupia plastikiniame maišelyje. Gydytojas, stebėdamas besirenkančio į maišelį skysčio kiekį bei spalvą, gali vertinti, kaip vyksta gijimas. Kai sekretas nustoja rinktis, vamzdeliai ištraukiami.

Po operacijos būna sunku šlapintis, todėl per šlapimkanalį į šlapimo pūslę įstumiamas plonas lankstus vamzdelis, vadinamas kateteriu, kurio išorinis galas sujungiamas su šlapimo surinktuvu – šlapimas laisvai išteka iš šlapimo pūslės į surinktuvą. Taip stebima, ar po operacijos inkstai pakankamai išskiria šlapimo, ar jame nėra kraujo ir kt. Paprastai, jei viskas gerai, kateteris pašalinamas po dviejų trijų dienų.

Po operacijos pacientė jaučia skausmą pilvo žaizdoje, pilvo gilumoje. Skausmas malšinamas nuskausminamaisiais vaistais. Jei vis dėlto ir gaunant šiuos vaistus skausmas visiškai nepraeina, būtina pranešti apie tai gydytojui ar slaugytojai – nuskausminamieji vaistai bus pakeisti kitais ar pakeista jų dozė. Tinkamai nuskausminta pacientė skausmo visai nejaučia.

Paprastai praėjus 8-10 parų po operacijos, kai operacinė pilvo žaizda sugyja ir iš žaizdos pašalinami siūlai, pacientė jau gali vykti į namus. Gydytojas parašo išrašą iš pacientės ligos istorijos ir pasiunčia jį pacientės šeimos gydytojui. Išraše nurodoma, pacientės ligos diagnozė, kaip gydyta, koks gydymas rekomenduojamas toliau. Gydytojas, išleisdamas pacientę, perspėja, kad pirmuosius tris mėnesius po operacijos negalima per daug intensyviai sportuoti, kelti sunkesnių daiktų, per anksti sėsti už mašinos vairo. Operuotoms moterims rūpi, kaip operacija atsilieps jų seksualiniam gyvenimui. Kai operacijos sritis sugyja, mažiausiai apie 6 savaites rekomenduojama nepradėti seksualinio gyvenimo. Daugelis operuotų moterų nesiskundžia seksualinio gyvenimo sutrikimais, tačiau daliai operuotųjų po operacijos sutrumpėja makštis, dėl ko intymūs santykiai gali būti skausmingi. Kartais moterys baiminasi, kad piktybinė liga gali būti perduota partneriui. Tačiau ši baimė neturi pagrindo.

Kai operacija atliekama dar menstruojančioms pacientėms, išsivysto ankstyva menopauzė, nes, pašalinus kiaušides ir gimdą, nebegaminami moteriški lytiniai hormonai estrogenai. Tokias moteris vargina karščio priplūdimo bangos, prakaitavimas, makšties sausumas. Dėl to sumažėja lytinis potraukis, intymių santykių metu gali būti jaučiamas diskomfortas. Moterys turi pasikonsultuoti su ginekologu, kaip palengvinti šiuos simptomus.

Po histerektomijos moteris nebegali turėti vaikų.

Radioterapija

Radioterapija – tai vėžio gydymas aukštos energijos jonizuojančiaisiais spinduliais, naikinančiais vėžio ląsteles. Ji, kaip ir operacija, yra lokalus (vietinis) vėžio gydymo metodas – švitinami tik vėžio pažeisti organai ir aplinkiniai audiniai.
Radioterapija gimdos kūno vėžį gydyti atliekama:
• jei po operacijos lieka ligos recidyvo rizika
• jei pacientė operuotis nesutinka ar operacija negalima dėl kitų ligų
• jei navikinis procesas pernelyg išplitęs už gimdos ribų
• jei liga recidyvavo
 
Gimdos kūno vėžio atvejais gali būti taikoma išorinė ir vidinė radioterapija. Dažnai taikomas šių abiejų metodų derinys.

Išorinė radioterapija

Išorinė radioterapija – kai jonizuojančiųjų spindulių pluoštas sklinda iš švitinimo aparato galvutės, nutolusios nuo švitinamos kūno srities paviršiaus tam tikru atstumu. Šiuo metodu gali būti apšvitintos didelės audinių apimtys, pvz., gimda ir mažojo dubens limfmazgiai. Radioterapija populiariai kasdienybėje vadinama švitinimu. Dabar šiuolaikiniai išorinio švitinimo aparatai yra linijiniai greitintuvai.
Radioterapiją atlieka gydytojas onkologas radioterapeutas radioterapijos skyriuje stacionaro ar ambulatorinėmis sąlygomis.
Kaip minėta, jonizuojantieji spinduliai naikina vėžio ląsteles. Tačiau jie žaloja ir sveikuosius į švitinimo apimtį pakliūnančius audinius. Todėl, norint išgauti didžiausią įmanomą naudą iš radioterapijos, t. y. iki reikiamos dozės apšvitinti naviką ir išsaugoti aplinkinius sveikus audinius ir organus, reikia viską labai tiksliai suplanuoti ir apskaičiuoti. Spindulinis gydymas planuojamas taip, kad navikas būtų apšvitintas pakankama jį sunaikinti, iš visų pusių tolygia spindulių doze, o sveikieji gretimi audiniai ir organai gautų kuo mažesnes dozes ir išliktų nepažeisti. Sudarant spindulinio gydymo planą dalyvauja ne tik gydytojas onkologas radioterapeutas, bet ir gydytojai radiologai, medicinos fizikai, klinikiniai radiobiologai, t. y. visa spindulinio gydymo planavimo grupė.
Pirmiausia atliekamos planuojamos apšvitinti dubens srities kompiuterinės tomogramos, t. y. skersiniai dubens rentgeniniai vaizdai, kuriuose onkologas radioterapeutas pažymi norimą apšvitinti audinių apimtį: gimdą, artimiausius audinius, limfmazgius. Medicinos fizikai parenka atitinkamą švitinimo laukų skaičių (jų gali būti 2, 3, 4 ir daugiau), jų dydį, apskaičiuoja spindulių pluošto kritimo kampą į kiekvieną numatytą apšvitinti lauką, spindulių dozę, švitinimo laiką taip, kad visi numatyti apšvitinti audiniai tolygiai iš visų pusių gautų reikiamą spindulių dozę, o sveiki šalia esantys organai nenukentėtų. Spindulinio gydymo planas su visais jo parametrais išspausdinamas popieriuje – juo kaskart, atlikdami švitinimo seansą, vadovaujasi gydytojas onkologas radioterapeutas ir jam padedantis radiologijos technologas.
Labai svarbu, kad kiekvieną kartą švitinant spindulių pluoštas kristų vis į tą pačią vietą, “nepraeitų pro šalį”. Tuo tikslu pacientės dubens srities oda tatuiruojama: ant odos specialiais dažais keliose reikiamose vietose paliekami adatos galvutės dydžio ženklai, kurie padeda gydymą atliekančiam radioterapeutui pacientę kaskart paguldyti vienodai ir tiksliai nukreipti spindulius. Šios žymės lieka visam laikui, bet, būdamos labai mažos, beveik nepastebimos. Kartais radioterapeutas papildomai specialiu pieštuku ant pilvo odos pasižymi švitinimo laukų ribas. Šias žymes galima nuplauti tik baigus radioterapinį gydymą.
Pasirengimas švitinimui gali užtrukti keletą dienų ar savaitę. Viską parengus, galima pradėti radioterapiją. Pacientaė patogiai paguldoma ant švitinimo stalo. Ji turi gulėti ant nugaros (išorinė radioterapija taikoma pacientui gulint). Seanso metu pacientė švitinimo kambaryje paliekama viena. Jonizuojančiajai spinduliuotei veikiant žmogaus kūną, nieko nejaučiama. Paprasčiausiai reikia kelias minutes ramiai pagulėti. Kaip minėta, navikas turi būti apšvitinamas iš visų pusių tolygiai, todėl švitinimo aparato galvutė kartkartėmis, priklausomai nuo to, kiek švitinimo laukų suplanuota, keis savo padėtį ir judės aplink pacientės liemenį. Apie tai gydytojas būtinai įspėja iš anksto, kad pacientė be reikalo neišsigąstų. Visa, kas vyksta švitinimo patalpoje, gydytojas mato iš gretimo kambario televizoriaus ekrane ir net gali pasikalbėti su paciente.
Gydymas gali būti atliekamas tiek stacionaro, tiek ambulatorinėmis sąlygomis. Dažniausiai vienos dienos spindulių dozė į švitinamą sritį yra 1,8–2 Gy (Grėjai), viso kurso – numato gydytojas radiologas, priklausomai nuo to, ar spindulinis gydymas atliekamas po operacijos, ir ar jis bus derinamas su vidine radioterapija, ar gydomas  ligos recidyvas ir kt. 
Išorinės radioterapijos metu gali būti sudirginta švitinamos pilvo srities oda – ji tampa jautresnė, gali niežėti, gali parausti, šerpetoti, t. y. gali vystytis odos spindulinis uždegimas. Todėl negalima odos valyti spiritu, plauti karštu vandeniu, dirginti dezodorantais, kvapiaisiais muilais, kremais ir pan. Jei atsirado odos pažeidimo požymių, reikia pasisakyti gydytojui – bus paskirti specialūs tepalai, pavilgai, ar kitos gydomosios priemonės.

Vidinė radioterapija (brachiterapija)

Vidinė radioterapija (brachiterapija) – toks spindulinio gydymo būdas, kai jonizuojančiosios spinduliuotės šaltinis labai arti priartinamas prie piktybinio naviko židinio – tiesiogiai priglaudžiamas ar įstumiamas į jo audinius arba į tuščiavidurių organų ertmes prie ten esančio naviko – jonizuojantieji spinduliai veikia iš labai arti, suplanuota spindulių dozė koncentruojasi navike, o aplink esantys audiniai apšvitinami minimaliai.
Gimdos kūno vėžio atvejais brachiterapija naudojama po gimdos operacijos, kai išlieka ligos atsinaujinimo rizika. Moterims, kurioms dėl įvairių priežasčių negalima taikyti chirurginio gydymo arba jei ji nesutinka operuotis, brachiterapija gali būti naudojama kaip alternatyva operaciniam gydymui. Brachiterapija, priklausomai nuo kiekvieno individualaus atvejo, gali būti naudojama kaip savarankiškas gydymo metodas arba derinyje su išorine radioterapija.
Kai brachiterapija atliekama po gimdos pašalinimo operacijos, siekiama apšvitinti viršutinę makšties dalį, kur galėtų būti įsiskverbusių piktybinių ląstelių iš gimdos kūno naviko. Dabar, naudojant modernią šiuolaikišką brachiterapijos aparatūrą, brachiterapijos atlikimo technika supaprastėjo, švitinimo seansai tapo trumpi, nevarginantys pacientės. Nedideli jonizuojančiosios spinduliuotės šaltiniai (adatos storumo, 0,5 cm ilgio) automatiniu būdu plonais plastikiniais vamzdeliais iš aparato šaltinių sugyklos nukeliauja į reikiamą apšvitinti makšties vietą ir ją apšvitina, o po to automatiniu būdu sugrįžta į aparato saugyklą. Švitinimo metu šaltiniai keičia savo padėtį taip, kad makšties sienelės būtų apšvitintos iš visų pusių tolygiai. Medicinos fizikai iš anksto apskaičiuoja švitinimo trukmę, šaltinių padėtis, spindulių dozes. Brachiterapijos aparatas visa tai vykdo automatiškai. Seanso metu pacientė guli švitinimo patalpoje viena, gydytojas ją stebi vaizdo ekrane. Seansas trunka kelias ar keliolika minučių. Visa planuota spindulių dozė pasiekiama per 4–5 brachiterapijos seansus.
Kai brachiterapija atliekama neoperuotoms pacientėms, siekiama iki reikamos dozės iš vidaus apšvitinti gimdos kūną bei viršutinę makšties dalį. Jonizuojančiosios spinduliuotės šaltiniai taip, kaip aprašyta aukščiau, automatiniu būdu vamzdeliais iš aparato šaltinių saugyklos nukeliauja į gimdos ertmę, reikiamą apšvitinti makšties vietą. Kai švitinimo laikas baigiasi, šaltiniai automatiškai sugrįžta į aparatą. 

Ankstyvieji radioterapijos  šalutiniai poveikiai

Vykstant gydymui, išorinė ar vidinė radioterapija gali sudirginti tiesiosios žarnos gleivinę. Dėl to pacientė gali jausti padažnėjusį norą tuštintis, net viduriuoti. Gali atsirasti nežymus skausmingumas išeinamosios angos srityje. Apie šiuos simptomus reikia informuoti radioterapeutą, kuris paskirs vaistų, patars, ką galima valgyti ir ko reikia vengti. 
Radioterapijos metu gali išsivystyti šlapimo pūslės uždegimas – cistitas. Pacientė pajunta norą dažniau šlapintis, šlapinantis vargina deginimo jausmas. Apie tai reikia pasikalbėti su gydytoju, jis paskirs reikiamų vaistų.
Radioterapija gali būti atsiradusio didesnio ar mažesnio silpnumo bei nuolatinio nuovargio priežastimi. Tai priklauso nuo jau realizuotos spindulių dozės bei gydymo trukmės. Prieš pradėdamas gydymą onkologas radioterapeutas įspėja pacientę, ko galima tikėtis. Gydymo metu reikėtų pakankamai pailsėti, ypač jei reikia kasdien atvykti gydytis iš toliau.
Minėti nemalonūs pojūčiai išnyksta praėjus kelioms savaitėms po gydymo. Tačiau kai kurie simptomai gali tęstis ilgesnį laiką ar kartotis. Apie tai reikia informuoti savo šeimos gydytoją – jis duos patarimų ar pasiųs konsultuotis pas onkologą radioterapeutą.
Radioterapijos kurso metu pacientas gali bendrauti su kitais žmonėmis taip, kaip ir anksčiau, nes jis neskleidžia jonizuojančiosios spinduliuotės.

Vėlyvieji  šalutiniai poveikiai

Tobulėjant radioterapijos aparatūrai bei metodikoms, šalutinių poveikių pasitaiko vis rečiau, tačiau vis gi jų gali būti.
Kartais tiesiosios žarnos, šlapimo pūslės sudirginimo reiškiniai tampa lėtiniais. Tuomet pacientę nuolat vargina viduriavimai, padažnėjęs noras šlapintis. Kai kurioms pacientėms ilgainiui tampa trapios šlapimo pūslės bei tiesiosios žarnos gleivinės kraujagyslės. Dėl to kartkartėmis gali pasirodyti kraujo šlapime ar išmatose. Tai gali tęstis mėnesiais ar metais. Pastebėjus kraują šlapime ar išmatose, būtina kreiptis į gydytoją – reikia nustatyti kraujavimo priežastį ir imtis tinkamo gydymo.
Jei radioterapijos metu buvo švitinama ne tik gimda, bet ir mažojo dubens limfmazgiai, ilgainiui gali išsivystyti apatinių galūnių nuolatinis pabrinkimas, vadinamas limfedema. Šis pašalinis poveikis gana retas.
 

Chemoterapija

Chemoterapija gali būti taikoma, kai liga atsinaujina arba yra išplitusi į kitus, toli nuo gimdos esančius organus ir jos nepaveikia gydymas progesteronu. Chemoterapija gimdos kūno vėžio atveju sumažina naviko apimtį, palengvina ligos simptomus. Chemoterapija taikoma sušvirkščiant vaistus į veną.

Gimdos kūno vėžį gydyti naudojama chemoterapija sukelia pašalinius poveikius: leukocitų kiekio kraujyje sumažėjimą, eritrocitų ir hemoglobino kiekio kraujyje sumažėjimą, silpnumą, pykinimą, vėmimą, nuplikimą, burnos gleivinės išopėjimą ir kt. Nors pašaliniai poveikiai gali pasireikšti stipriai, tačiau užbaigus gydymą, jie laipsniškai praeina. 

Gydymas hormonais

Išplitusį gimdos kūno vėžį gydyti gali būti taikomas hormonas progesteronas – jo poveikyje navikas susitraukia, sumažėja jo apimtis, palengvėja naviko sukelti ligos simptomai.
Progesteronas yra menstruojančios bei nėščios moters organizme natūraliai gaminamas hormonas.
Gimdos kūno vėžį gydyti taikomas dirbtinis, sintetinis progesteronas tablečių ar injekcijų pavidalo.
Gydymas progesteronu turi nedaug pašalinių poveikių – kai kurios moterys jaučia lengvą šleikštulį, kitoms padidėja apetitas ir kūno svoris, dar kitos jaučia nestiprų raumenų mėšlungį.

Informacija atnaujinta: 2026-03-17